Tą patį priverstas daryti verslas. Įmonės mažina savo sąnaudas, kasdien pasiekia žinios apie atleidžiamus darbuotojus. Dėl staigaus bedarbių antplūdžio Darbo birža net pritrūko lėšų socialinėms pašalpoms.
„Išliks tik stipriausieji“, – tokį sakinį pamėgo kartoti ekonomistai ir bankininkai.
Kita vertus, krizė – ne tik ekonominis išbandymas. Sunkmečio metu išryškės, kokią išgyvename vertybių krizę, apie kurią tiek daug prikalbėta.
Pastaruoju metu dažnai prisimenamas Kanados pavyzdys. Nusprendę mažinti biurokratinį aparatą, atlyginimus ir pradėję „diržų veržimosi“ politiką, Kanados vadovai pirmiausia susimažino savo algas, persėdo į kuklesnius automobilius.
Tokio elgesio pavyzdį turėjo pademonstruoti ir naujoji Lietuvos valdžia. Tačiau prisidengę Konstitucija Seimo konservatoriai ir krikščionys demokratai mikliai surado pasiaiškinimą – labai norėtume, bet negalime. Uoli pagarba įstatymo raidei.
Aktorė Asta Baukutė, deklaravusi turinti 2,25 mln. litų turto, padavė prašymą gauti trijų kambarių butą Seimo viešbutyje. Nors gyvena netoli Trakų, erdviame name. „Prisikėlėlė“ deklaravo per 130 tūkst. metinių pajamų, tačiau nesusimokėjo 800 litų skolos už poros kambarių nuomą bendrabutyje.
„Aš nuosavo būsto neturiu, iki šiol butus nuomodavau, kodėl ir toliau turėčiau nuomotis butą, jei jį suteikia valstybė?“ – stebisi kitas „prisikėlėlių“ partijos narys Linas Karalius. Žinoma, jei yra landa pagyventi mokesčių mokėtojų sąskaita, kodėl nepasinaudojus?
Ne jie vieni. „Darbietė“ Virginija Baltraitienė, tapusi Seimo vicepirmininke, tuojau pareikalavo savo viešbučio butą apstatyti naujais baldais. Tiesiog statusas to reikalauja.
Regis, visi jie vadovaujasi šūkiu: „Įveikime krizę, bet tik ne mano sąskaita.“
Dar nenutilo šurmulys dėl 20 milijonų litų premijoms Krašto apsaugos ministerijos darbuotojams, o Teisėjų taryba praėjusią savaitę leido išmokėti vadinamuosius tryliktuosius atlyginimus teisėjams. Tad nenorom kyla klausimas, o kam apskritai skirtas raginimas taupyti?
Ir taip elgiasi ne vien naujieji Seimo nariai, ministrai ar kiti aukšti pareigūnai. Prezidentui patvirtinus naująją Vyriausybę, premjerą ėmė lankyti interesų grupių atstovai. Jei pasklinda žinia, kad bus likviduojamas koks departamentas ar jungiami institutai, jų atstovai nelaukdami ima varstyti duris su ta pačia mantra: „Reformuokit, keiskit, mažinkit, bet tik ne mus.“
Rašytojai antikrizinį planą pavadino žiauriausiu nuo Muravjovo laikų išpuoliu prieš lietuvių raštiją. Muziejininkai, apsilankę pas kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį, išgavo jo patikinimą, kad jų interesai tikrai nenukentės.
Naujasis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neslepia ambicijų reformuoti aukštąjį mokslą, ryžtingai mažinti universitetų skaičių. Bet kol valdžios keičiasi, Mykolo Romerio universitetas praneša kuriantis savo filialą Panevėžyje. Net gerų siekių vedamam ministrui pirmiausia teks užsiimti pristeigtais filialais, fakultetais. O universitetams gali ir garo pritrūkti.
Beje, Europos Sąjungos kovos su recesija rekomendacijose yra sakoma, kad šalys turi remti verslus, didinti vartojimą, spręsti užimtumo problemas bei įtvirtinti solidarumą ir socialinį teisingumą.
Tad kuriuo sprendimu, veiksmu ar pareiškimu naujoji koalicija, valstybinės institucijos, visuomeninės organizacijos pademonstravo solidarumą ar siekia socialinio teisingumo?
Įkvėpimo pagautas Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas yra pasakęs, kad sunkmečio valiuta – požiūris į paprastus žmones. Ją Seimo nariai primiršta „žvelgdami iš viršaus, o ne iš apačios“.
Tai kaip čia jau žvelgiama: iš apačios ar dar iš viršaus?