V.Volovoj. D.Grybauskaitė ir naujoji Lietuvos užsienio politika

Šiandien mažai kas abejoja, kad naująja Lietuvos prezidente taps eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Pasak analitikų, jokios rinkimų intrigos šiuo atveju nebeliko (nebent atsakymas į klausimą – kas kartu su D. Grybauskaite išeis į antrąjį turą, bet, sprendžiant iš šiandieninių jos reitingų, ji gali nugalėti jau pirmajame). Viena didžiausių intrigų yra susijusi su tuo, kokią užsienio politiką vykdys naujoji šalies vadovė.

Kai kurie ekspertai bandė sakyti, kad D. Grybauskaitė pirmiausia yra ekonomistė ir neturi didesnės patirties ir supratimo užsienio politikos, kurią Lietuvoje tiesiogiai kuruoja prezidentas, srityje. Tačiau tai yra keista pastaba, turint omenyje, kad D. Grybauskaitė, kaip rodo jos biografija, ilgą laiką studijavo politinę ekonomiją, kuri yra neatsiejama nuo užsienio politikos problematikos, ir dirbo diplomatinio pobūdžio darbą. Todėl bet kokios kalbos apie jos nepatyrimą užsienio politikos sferoje yra nepagrįstos. Didesnis nežinomasis yra D. Grybauskaitės nuostatos dėl Lietuvos užsienio politikos krypčių ir jos asmenybės savybės.

Dėl užsienio politikos krypties kandidatė jau per pirmuosius savo pasisakymus pareiškė, kad Lietuvos užsienio politika turėtų būti labiau subalansuota. Pavyzdžiui, savo interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ ji sakė: „Bet kurios šalies užsienio politikos tikslas – ginti savo šalies interesus, išlikti oriai ir pagarbiai elgtis su visais kaimynais. Kol kas Lietuva elgiasi kaip savimi nepasitikinti valstybė, mėgindama draugauti su vienais ir ignoruodama kitus. Turiu galvoje mūsų Rytų politiką, buvusios sovietinės teritorijos politiką ir labai mažą dėmesį Vakarų Europai bei pačioms Europos Sąjungos šalims. Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos politika iki šiol buvo nesubalansuota. Prioritetai buvo ne Lietuvos, o atskirų grupių ar įpratimo interesai.“

Ar tai reiškia, kad D. Grybauskaitę išrinkus mūsų šalies prezidente Lietuva ne taip aktyviai kaip anksčiau bendradarbiaus su Gruzija ir Ukraina ir didesnį dėmesį skirs santykiams su ES, Rusija ir Baltarusija? Čia dar galima prisiminti gandus, kad D. Grybauskaitė esą pasakiusi, kad mes (mūsų vyriausybė, parlamentas ir prezidentas) „pasirašinėjame draugystės sutartis su ubagais, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame“.

Viename iš interviu jai tai buvo priminta, bet ji pareiškė, kad nieko panašaus nesakė, ir pridūrė, kad reikia ne silpninti rytinę Lietuvos užsienio politiką, o tik daugiau dirbti Europoje. Visai tikėtina, kad tie jos kritiški žodžiai apie Lietuvos draugystę su ubagais iš tikrųjų yra tik gandas, nors, kita vertus, jie atrodo tiesiog kaip paprasčiau pateiktos jos nuostatos, išdėstytos interviu „Lietuvos rytui“, todėl gali būti tikri. Be to, norisi paklausti, kaip D. Grybauskaitė ruošiasi vienu metu aktyviai bendradarbiauti ir su Rytais, ir su Vakarais. Reikia pripažinti vieną paprastą dalyką: Lietuva yra maža valstybė su ribotais ištekliais, todėl ji turi aiškiai nustatyti savo prioritetus, tarp jų ir užsienio politikos srityje.

Sunku patikėti, kad ankstesnė Lietuvos valdžia nesuprato būtinybės aktyviai dirbti Europos Sąjungoje – ji tiesiog turėjo pasirinkti, kuria linkme dirbti daugiau naudojant turimus ribotus resursus, ir ji pasirinko pietrytinę kryptį. Sprendžiant iš D. Grybauskaitės kalbų, jai kur kas svarbesnė yra europinė kryptis, o kad darbas šia linkme būtų prasmingas ir efektyvus, reikia didesnių žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Atitinkamai galima daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos apie subalansuotą užsienio politiką neatitinka praktinių realijų, kurių esmė yra „arba–arba“, ir D. Grybauskaitė greičiausiai pasirinks aktyvesnį bendradarbiavimą su ES, o ne su Gruzija ir Ukraina.

Pagaliau, jeigu ji ketina gerinti santykius su Rusija (o, atrodo, ketina), jai vėlgi gali tekti peržiūrėti santykius su Kijevu ir Tbilisiu, nes Rusijos santykiai su Gruzija ir Ukraina yra labai blogi ir Maskva vargu ar sutiks aktyvinti bendradarbiavimą su Lietuva, jeigu šioji toliau „trauks Tbilisį ir Kijevą į NATO“, ką jau kalbėti apie Lietuvos „išpuolius“ (kaip Maskva tai vertina) prieš pačią Rusiją (pavyzdžiui, jos turbūt nepradžiugino tai, kad neseniai Lietuva bene vienintelė pasisakė prieš NATO ir Rusijos dialogo atnaujinimą).

Dar viena priežastis, kodėl prezidentaujant D. Grybauskaitei gali būti peržiūrėta Lietuvos užsienio politika, yra jos asmeninės savybės. Vienoje iš laidų ji pažymėjo, kad norėtų suderinti savyje W. Churchillio pragmatizmą ir I. Gandi idealizmą. Tačiau ji labiau panaši į gryną pragmatikę. Todėl suprantamas jos pasiryžimas daugiau dėmesio skirti santykiams su Europa, nes ES – tai pinigai, o Gruzija ir Ukraina – beveik grynas idealizmas. Šiuo atveju dar įdomu, su kuo konkrečiai D. Grybauskaitė bandys stiprinti santykius Europoje.

Mąstant pragmatiškai (o kaip tik taip D. Grybauskaitė, atrodo, ir mąsto), orientuotis reikėtų į pagrindines ES valstybes (Vokietiją, Prancūziją ir pan.). Šiuo atveju svarbu suprasti, kad orientavimasis į „senąją Europą“ reiškia santūresnius santykius su JAV ir artimesnius su Rusija. Tačiau pragmatiškai D. Grybauskaitei racionalus kompromisas su Rusija (tas pat ir dėl Baltarusijos) greičiausiai nėra jokia problema, jeigu tai bus ekonomiškai naudinga Lietuvai, ir, pavyzdžiui, okupacinės žalos atlyginimo klausimo sprendimo atidėjimas tolesnei ateičiai iš jos pusės yra visai įmanomas (taip D. Grybauskaitė ir V. Ušackas puikiai papildytų vienas kitą).

Apskritai D. Grybauskaitė kažkuo primena V. Putiną: jos, kaip charizminės lyderės, populiarumas žmonių tarpe yra toks pat didelis (bent jau kol kas), ji kalba labai panašiai (tvirtai, su aiškiais akcentais), ir net jos žvilgsnis yra toks pat šaltai patrauklus ir geležinis, tad nenuostabu, kad D. Grybauskaitės pažadai sutramdyti oligarchus turbūt jiems kelti didelį nerimą.

Apibendrinant galima teigti, kad D. Grybauskaitė tikrai bus kitokia prezidentė negu V. Adamkus: idealizmo jos veiksmuose greičiausiai bus daug mažiau nei pragmatizmo (nors ji ir sako, kad bandys juos subalansuoti), vadinasi, ji aktyviau plėtos santykius su tomis valstybėmis, su kuriomis bendradarbiavimas yra ne pagrįstas vertybėmis, o ekonomiškai naudingas Lietuvai. Todėl visai įmanoma, kad Lietuvos dėmesys Ukrainai ir Gruzijai D. Grybauskaitės prezidentavimo metais gali pastebimai sumažėti (dėl pasikeitusių prioritetų bus mažiau noro ir išteklių), o „senajai Europai“ (kaip pinigų šaltiniui) ir Rusijai bei Baltarusijai (kaip potencialiai labai patrauklioms Lietuvos prekybos partnerėms) padidėti. Galbūt tokia yra istorijos logika – krizės laikais į valdžią ateina stiprūs pragmatiški lyderiai.