V.Laučius. Sirk, dirbk, mirk

Vartotojišką šūkį „dirbk, pirk, mirk“ krikdemiškos valdžios pastangomis Lietuvoje keičia „krikdemiška“ nuostata: „sirk, dirbk, užkrėsk savo artimą“. Arba – „sirk, dirbk, mirk“. Mat Seimas po pateikimo pritarė įstatymo pataisoms, pagal kurias už pirmas tris ligos dienas sergantiesiems nebebus mokamos jokios pašalpos.

Šio sprendimo priėmėjų sumanymu, ketvirtą ir penktą nedarbingumo dienas ligos pašalpą darbuotojui mokėtų darbdavys. Iš „Sodros“ pašalpa būtų mokama tik nuo šeštos nedarbingumo dienos. Jei ta diena sutaptų su savaitgaliu ar švente, tai „Sodra“ ir už ją pašalpos nemokėtų. Tad ieškodama, kur „nukirpti“, valdžia pasirinko smogti per sergančiųjų kišenę.

Šios krikdemiškos pataisos (socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas Dagys yra krikdemas-konservatorius) turėtų įsigalioti nuo gegužės mėnesio. Pasak R. Dagio, niekas neteiktų tokių pataisų, jei ekonominė situacija būtų kitokia.

Be to, ministras ir vėl prabilo apie piktnaudžiavimo atvejus, išrašant ligos lapelius. Ministro logika – egzotiška: jei esama piktnaudžiavimo atveju, tai kovoti turime ne su piktnaudžiavimais, o su visais potencialiais sergančiaisiais. Įdomu, ar jausis R. Dagys patenkintas, jei kiekvienam sergančiajam, kurį įstatymas vers gripą persirgti darbo vietoje ir patirti ligos komplikacijų, statistiškai atiteks bent po vieną piktnaudžiautoją ligos lapeliu?

Kaip čia neprisiminus 2002 metų prezidento rinkimų, per kuriuos anuometis kandidatas į prezidentus R. Dagys savo štabo narių buvo pristatomas kaip politikas, išsiskiriantis iš kitų, nes „jo tikslas – žmogus“. Štai ir patyrė žmogus, ką reiškia – tapti R. Dagio tikslu. Beje, per prezidento rinkimus šis kandidatas užėmė „garbingą“ paskutinę vietą (0,09 proc. balsų), užleidęs priešpaskutinę vietą Algirdui Pilveliui. Garbi kaimynystė.

Taigi brangstant vaistams ir paslaugoms, žmonės pirmomis ligos dienomis praras dar ir nemenką dalį pajamų, jei neis į darbą. Daug kas, žinoma, eis ir kels pavojų bendradarbių sveikatai. Krikdemiškas R. Dagio sprendimas šiuo atžvilgiu skatinte skatins gripo protrūkius, epidemijas. Maža to, sergantieji vengs kreiptis į gydytojus ir, užuot sirgę, dirbs, o tai gali užtęsti ligą, sukelti komplikacijų ir vėliau labai brangiai kainuoti – tiek sveikatos, tiek pinigine išraiška.

„Respublikos“ dienraščio numylėtinis R. Dagys, ministras, kurio tikslas – žmogus ir kuriam du princai neduoda ramybės, labiau už viską rūpinasi gimstamumu ir šeimos politika. Jam vaidenasi, kad du princai žiūri į kiekvieną Lietuvos žmogų (kaip tikslą) ir sako jam: „Būsi trečias“. Jis mato save kaip krūtinę, užstojančią Lietuvą ir šeimos vertybes nuo seksualinių mažumų ir jų teisių.

Tik vargu ar šeimos vertybėms reikalinga ministro krūtinė ir visa kita. O dėl Lietuvos – nuspręs būsimas prezidentas, kai skirs ministrus. Ir susidarys įspūdį Lietuvos žmonės, negausiantys ligos atvejais pašalpų bei dirbsiantys greta skleidžiančio virusus savo artimo. Užtat visi galės džiaugtis tuo, kad R. Dagiui sekasi išlaikyti ilgiausias Europoje – dvejų metų trukmės – motinystės atostogas, nepaisant ekonominės krizės.

Taip, šeimas būtina labiau remti; bet ar dvejų metų atostogos, eliminuojančios žmogų iš darbo rinkos, yra geriausias rėmimo būdas? Ar ne geriau būtų valstybei prisidėti prie namų ūkių biudžetų taip, kad tėvams mažiau kainuotų samdyti aukles? Kodėl iki šiol neturime normaliai veikiančios darželių-lopšelių sistemos?

Ideologinė R. Dagio šeimos politika būtų gal ir prasminga, jei ją įgyvendinanti valdžia labiau paisytų sveiko proto, būtų socialiai teisingesnė, politiškai nuosaikesnė ir nepamintų kitų vertybių. Juk toms pačioms šeimoms sunku dėl griuvėsių, kuriais Lietuvoje sparčiai virsta viešasis sektorius: švietimas, ikimokyklinis ugdymas, sveikatos apsauga, viešosios tvarkos palaikymas ir pan. Nejau šeimos politikai svarbiausia – bet kokia kaina išlaikyti mamas valstybės lėšomis kuo ilgiau namuose?

Šeima, kaip skelbia Respublikos Konstitucija, yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Teisingumas, saugumas, sveikata, išsilavinimas, kiti bendros gerovės aspektai taip pat labai svarbūs. Jų nereikia priešinti tarpusavyje. Tiesiog būtina išlaikyti proporcingumą, kai formuojamas biudžetas ir sprendžiama, kur „kirpti“, o kur palikti.

Šeimoms nepadės fanatiška šeimos politika, kurią įgyvendindama valstybė leis griūti kitoms žmoniško gyvenimo atramoms. Laikytis įsitvėrus dvejų metų motinystės atostogų, o kita ranka drastiškai karpyti ligonių pašalpas, tarnautojų atlyginimus ir galiausiai, tikėtina, pensijas, nėra nei sveiko proto, nei konservatyvaus politinio mąstymo požymis.

Vakarų konservatoriams apskritai nebūdinga fanatiška politika, kai kuri nors idėja ar vertybė – kad ir gera, kad ir teisinga – suabsoliutinama ir virsta stabu, kuriam lengva ranka aukojamos kitos vertybės.

Ministrą R. Dagį yra apsėdusi gimstamumo manija. Taip, gimstamumas – labai svarbu. Tačiau vien dėl jo svarbumo juk neįteisiname karo prievolės pavyzdžiu kažko panašaus į gimdymo prievolę. Neorganizuojame ir socialistinio lenktyniavimo iš serijos „kas daugiau?..“. Deja, nei sveikas protas, nei ekonominė krizė nebesulaiko mūsų valdžios atstovų nuo prieštaringai vertinamo ir itin brangaus socialinio eksperimento, kurio sau neleidžia jokia kita ES valstybė. Fanatizmas įgijo pagreitį.

Kai statistika skelbia, jog Lietuvos vaikai yra nelaimingiausi Europoje, ką tai liudija? Kad Lietuvai viso labo trūksta ilgiausių Europoje motinystės atostogų? O gal problema pirmiau ta, dėl kurios tėvai, o galiausiai ir jų užaugę vaikai išvažiuoja į užsienį dirbti: nepakenčiamos gyvenimo Lietuvoje sąlygos? Ar vaikai bus laimingesni, jei tas sąlygas dar labiau bloginsime, mažindami žmonėms ir taip trūkstamų socialinių garantijų, tokių kaip ligos pašalpa?

Šeimos politika reikalinga. Bet kažin ar tokiu jos pavidalu, kai vienas socialinės gerovės aspektas suabsoliutinamas pamynus kitus, užuot ieškojus paskirstomojo teisingumo pusiausvyros ir dermės.