Ką Darbo kodekso liberalizacija reiškia paprastam Lietuvos piliečiui, žmogui, dirbančiam samdomą darbą (tokių žmonių Lietuvoje yra mažiausiai 1,4 milijonų)? Kol kas Lietuvoje Darbo kodeksas yra minimalius standartus garantuojantis teisinis pagrindas, kurio negali pakeisti jokie individualūs ar kolektyviniai darbuotojų ir darbdavių susitarimai. Pataisos, kurias iniciavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, šią nuostatą panaikintų. Tuomet kolektyvinių sutarčių metu darbdavys galės, pavyzdžiui, susitarti dėl dvigubai mažesnių išeitinių išmokų arba įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą sumažinti iki vieno mėnesio. Tad jokių abejonių nekelia tai, kad šios pataisos pirmiausiai bus naudingos darbdaviams.
Vienas iš atsakymų yra labai paprastas. Verslo savininkams yra naudinga kalbėti apie verslą taip, lyg jie/jos būtų vienintelė verslą atstovaujanti pusė. O kur yra darbuotojai? Kodėl jų interesas yra laikomas priešišku verslo interesui? Ar ne eilinis dirbantysis kuria vertę, kuria vėliau kiekvienas visuomenės narys naudojasi? Ir kodėl tuomet darbuotojus atstovaujančios profsąjungos yra dažnai kaltinamos tuo, kad nori sužlugdyti verslą?
Paanalizuokime konkretų pavyzdį – UAB „Švyturio-Utenos alus“ ir įmonės profesinės sąjungos ginčą. Šis ginčas spaudoje buvo nušviestas visiškai vienpusiškai. Vieši įmonės pareiškimai, jog profsąjungos reikalavimai laikytis kolektyvinės sutarties yra ekonomiškai neracionalūs. Profsąjungos reikalavimas indeksuoti atlyginimus neišvengiamai reikštų žymiai drastiškesnį darbuotojų kaštų taupymą, pavyzdžiui, darbuotojų atleidimą.
Tokie pareiškimai neturi jokio realaus pagrindo, jei pažvelgsime į įmonės pelno statistiką. „Švyturio“ profesinės sąjungos pirmininko Raimondo Tamošausko teigimu, per paskutinius kelis metus „Švyturio-Utenos alus“, kuris priklauso „Calsberg“ koncernui, išmokėjo apie 400 milijonų litų dividendais. Tai sudaro virš 20 proc. metinio grynojo pelno nuo apyvartos. Tuo tarpu „Calsberg“ grupės įmonės Vakarų Europoje generuoja ne daugiau kaip 4 proc. grynojo pelno.
„Švyturio“ profsąjunga yra viena iš pavyzdinių Lietuvos profesinių sąjungų, kuri susikūrė iš apačios ir yra grįsta solidarumo bei darbuotojų pasitikėjimo principais. Susikūrusi 2000 metais, ji, kartu su Utenoje veikiančia profsąjunga, vienija virš 200 narių. Žmonės į šią profesinę sąjungą noriai stoja (šiandien „Švyturio“ profesinėje sąjungoje yra daugiau nei pusė visų padalinio darbuotojų). Jie paprasčiausiai supranta, kad profsąjunga dirba jiems ir yra naudinga, ypač ekonominės krizės laikais.
Tik nedaugelyje Lietuvoje dirbančių įmonių darbuotojai kolektyvinių derybų dėka sugeba išsikovoti, kad atlyginimai būtų indeksuojami pagal metinį infliacijos lygį. Tokia indeksavimo praktika yra savaime suprantamas reikalas Vakarų Europoje, bet Lietuvoje tai yra greičiau išimtis iš taisyklės. „Švyturio-Utenos“ alaus profsąjungoms tai padaryti pavyko – buvo pasirašyta tikrai darbuotojams naudinga kolektyvinė sutartis, kurios šiandien įmonės darbuotojai bando nesilaikyti. Iš tikrųjų, resursų atlyginimų indeksavimui nėra, tačiau milijonams dividendų pinigų yra!
Tad siūlau tokį variantą. Kai girdime laisvarinkininkų, „verslą“ remiančiųjų ir mūsų mielųjų konservatorių pasisakymus apie būtinybę liberalizuoti darbo santykius (juk verslas krizės laikotarpiu tiesiog neišgyvens!), siūlau pasidomėti pirmiausiai įmonių pelningumu bei skirtumu tarp eilinio darbuotojo ir aukščiausio vadybininko atlyginimų (jis Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje). O taip pat siūlau nepamiršti to, kad verslui atstovauja ne tik kuopelė savininkų, bet ir visa grupė kitų suinteresuotų pusių, iš kurių svarbiausi yra darbuotojai ir jiems atstovaujančios profsąjungos. Juk pirmiausiai darbuotojai, o ne už devynių kalnų ir marių gyvenantys akcininkai, kuria realią vertę, todėl jie turi visas teises reikalauti savo pyrago dalies.