A.Spraunius. Interneto iššūkiai tradicinei žiniasklaidai

Amerikos tyrimų centro „Pew“ 2008 m. gruodžio 3–7 d. atliktas žiniasklaidos auditorijos tyrimas (dalyvavo 1 489 suaugusieji) parodė, kad 40 proc. JAV piliečių daugiausia nacionalinių ir tarptautinių naujienų sužino iš interneto. 2007-ųjų rugsėjį tokių buvo 24 procentai.

35 proc. „Pew“ atlikto tyrimo dalyvių teigė daugiau pasitikintys internetu nei laikraščiais. Šeši iš dešimties jaunesnių nei 30 metų Amerikos gyventojų (59 proc.) teigia daugiausia nacionalinių ir užsienio naujienų sužinantys internete. Tiek pat procentų pagrindiniu naujienų šaltiniu nurodo televiziją. 2007 m. rugsėjį jaunų žmonių, pagrindiniu naujienų šaltiniu nurodžiusių televiziją, buvo dvigubai daugiau nei tų, kurie minėjo internetą (68 ir 34 proc.).

Popieriniams dienraščiams – išbandymų metas

JAV tendencijos, bent kol kas, popierinės žiniasklaidos nenaudai. Vieno didžiausių Amerikos dienraščių „The Washington Post“ pelnas per pastaruosius penkerius metus sumažėjo 25 proc., palyginti su pelnu, buvusiu prieš 15 metų. „The New York Times“ pelnas per tą patį laiką smuko 50 procentų. Bendrovė „Tribune“ (leidžianti „Chicago Tribune“, „Los Angeles Times“ ir dar šešis dienraščius) skendi skolose ir kreipėsi į federalinę vyriausybę, skelbdama apie savo bankrotą. Laikraščio „Seattle Post-Intelligence“ beliko internetinė versija, „Christian Science Monitor“ iš dienraščio tapo savaitraščiu. Panašių pavyzdžių nemažai. Kita vertus, tradicinė žiniasklaida šiai situacijai ruošėsi seniai. Tarkime, „The New York Times“ internetinės žiniasklaidos tyrimus finansuoti pradėjo 1999–2000 metais.

Reklamą internete parduodančios bendrovės „Adnet“ verslo plėtros direktorius Deividas Talijūnas sako, kad iki praėjusio rudens, kalbant apie internetą, geriausiai tiko žodis augimas. Tradicinę spaudą sunkmetis ištiko dar ir todėl, kad klasifikuota reklama (darbo skelbimai, automobilių pardavimas ir pan.) persikėlė į internetą. Ši tendencija leido stiprėti specializuotiems interneto portalams. Reklamos pajamos žiniasklaidoje mažėdavo ir per ankstesnes krizes, o dabartinės situacijos specifika tokia, kad viena reklamos rūšių (klasifikuotoji reklama) ir iki krizės buvo gerokai sunykusi

2009 m. vasarį „Gemius Audience“ pateiktais duomenimis, Lietuvoje yra 1 629 000 interneto vartotojų (skaičiuojami 7 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai). Jie internete per mėnesį vidutiniškai praleidžia po 14 valandų 17 minučių (15–24 metų amžiaus vartotojai – 17 valandų 37 minutes). Pasak D. Talijūno, lyginti su kitų valstybių interneto vartotojais kebloka, mat „Gemius Audience“ pateikia duomenis tik apie naršymą lietuviškuose tinklalapiuose. Tarp Lietuvos vartotojų vis populiarėja užsienio tinklalapiai; jie „suvalgo“ nemenką laiko, praleidžiamo naršant internete, dalį, bet tikslių duomenų apie tai nėra

Lietuvoje neatliekami tyrimai, kurie leistų nustatyti, kas lemia, kad ilgėja internete praleidžiamas laikas, bet galima tikėtis, kad mūsų vartotojų motyvai panašūs į Vakarų Europos vartotojų. „EIAA Mediascope Europe 2007“ atliktas tyrimas rodo, kad beveik 62 proc. europiečių interneto vartotojų daugiau laiko praleidžia internete, nes mažiau laiko skiria kitiems žiniasklaidos kanalams. 40 proc. apklaustųjų teigė mažiau žiūrį televiziją, 22 proc. mažiau klausėsi radijo, 28 proc. rečiau skaitė laikraščius. Augantis interneto vartotojų skaičius – svarbiausias veiksnys, lemiantis internetinės reklamos apimties augimą. Iki pastarojo meto išlaidos reklamai internete augo 3–4 kartus sparčiau, nei visa Lietuvos reklamos rinka.

Bendrovės „Carat“ žiniasklaidos ir tyrimų vadybininkas Evaldas Baranauskas patvirtina, kad, šių metų sausio ir vasario statistiką palyginus su atitinkamu pernykščiu laikotarpiu, akivaizdžiai matyti, jog reklamos kiekis laikraščiuose dramatiškai sumažėjęs. E. Baranauskas vis dėlto tai linkęs sieti su prasidėjusia krize, ne vien noru būti internete. Be abejo, masinio migravimo į internetą Lietuvoje sulauksime, tačiau tada, kai jis taps labiau prieinamas būtent kaip žiniasklaidos priemonė. Šiuo metu internetinė žiniasklaida kasdien aktuali jaunesnei Lietuvos auditorijai. Atsilikimo nuo išsivysčiusių valstybių esama, nors techniškai interneto skverbtis siekia daugiau kaip 50 proc. šalies auditorijos.

E. Baranauskas linkęs manyti, kad proporcijos neabejotinai keisis interneto naudai, bet jį rinksis pragmatiškoji auditorija, kurią domina vien naujienos. Tačiau yra nemažai žmonių, kuriems laikraščio reikia ne vien dėl žinių, bet ir dėl protingesnių apžvalginių tekstų, pagaliau skaitymas jiems – įprasto kasdienio gyvenimo dalis. Ypač pagyvenusiems žmonėms, kurie sudaro nemažą Lietuvos auditorijos dalį. Taigi vargu ar internetas per vienus ar porą metų „suvalgys“ tradicinę žiniasklaidą.

Gelbėjasi kas kaip gali

Pasak „Adnet“ verslo plėtros direktoriaus, dar prieš kokius dešimt metų popierinės žiniasklaidos pozicijos atrodė nepajudinamos. Jos neįveikė nei radijas, nei televizija, tačiau, atsiradus internetui, reikalai ėmė keistis gana sparčiai. Bendrovė „Adnet“ dirba su naujienų tinklalapiais, iki praėjusių metų lapkričio reklamos judėjimo krypties tendencijos buvo tik interneto naudai, reklamos davėjai vis aktyviau domėjosi internetu ir mokėsi iš jo gauti naudos, nors iki Vakarų lygio vis dar toloka. Turbūt viena svarbiausių ligšiolinės interneto sėkmės priežasčių – popierinės spaudos įėjimo į rinką kaina milžiniška, palyginti su internetine žiniasklaida. Pasaulinis tinklas ir lengvi, patogūs kompiuteriai gerokai padidino mūsų galimybes.

Popierinė žiniasklaida artimiausiu metu nemirs, tačiau jos galia mažės. Dabartinėmis sąlygomis visi bando verstis, kaip pajėgia. Tarkime, „The New York Times“ norinčiųjų skaityti virtualius šio laikraščio tekstus bent anksčiau visada prašydavo registruotis, kad, sužinoję tikslinės auditorijos pobūdį, pagal tai galėtų organizuoti reklamos pritraukimą. Pasak D. Talijūno, sėkmingų popierinės žiniasklaidos mėginimų apmokestinti savo tekstus internete visame pasaulyje labai mažai, vienas retų pavyzdžių – Amerikos verslo žurnalas „The Wall Street Journal“, kuriam taip pavyksta ir skaitytojus išlaikyti, ir kažkiek pinigų surinkti. Dalį internete skelbiamų publikacijų buvo apmokestinęs ir verslo dienraštis „The Financial Times“. Tačiau tai veikiau išimtys nei taisyklės. Prieš kelerius metus tą mėgino daryti „The Los Angeles Times“, bet pralošė rinką ir skaitytojai išbėgo pas „The New York Times“.

Pasak „Carat“ vadybininko, ieškodama išeities dabartinėje situacijoje tik maža dalis popierinės žiniasklaidos gali mėginti apmokestinti savo tekstus internete. Tarkime, dienraštis „Verslo žinios“ – dėl tos tikėtinos priežasties, kad, kaip verslo dienraštis, yra monopolininkas ir jo auditorija moki. Kiti dienraščiai, mėgindami išgyventi, priversti imtis drastiškų priemonių – mažinti apimtį, riboti turinį ir pan. Šiais sunkiais laikais Lietuvoje lengviau sekasi toms leidinių grupėms ir leidybos namams, kurie iki pastarojo meto sugebėjo labiau diversifikuotis ir gali pasiūlyti įvairių periodinių leidinių – dienraščių, savaitraščių, teminių žurnalų ir pan.

Protingai žurnalistikai – nelengvi laikai

Pasak Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektoriaus Romo Sakadolskio, perkeliant žinias į internetą keičiasi verslo modelis. Įprasta, kad laikraščius žmonės perka. Tie, kurie naujienas skaito internete, nemano, kad už tai reikia mokėti. Taigi perkeliant redakciją į internetą, ji sumažėja. Tarkime, „Christian Science Monitor“ persikėlus į tinklą, liko 20 proc. redakcijos. Tiek žinių agentūros, tiek laikraščiai jau suprato, kad galutinis informacijos vartotojas apie pasaulio problemas vis tiek skaito tai, ką pateikia žinių agentūros. JAV laikraščiai labiausiai konkuruoja vietinių naujienų srityje, nes žmonėms jos rūpi labiausiai, ir vietos laikraščiai jas stengiasi pateikti kuo geriau. Sumažinus redakciją keturiais penktadaliais, atitinkamai sumažėja galimybės. Taigi interneto invazijos atveju nukenčia vietinių žinių pateikimo kokybė.

Kaip teigia R. Sakadolskis, kol kas labiausiai nukenčia brangiausi žanrai (vietos naujienos ir tiriamoji žurnalistika, kurios Lietuvoje, tiesa, praktiškai nėra). Gerais laikais į svarbų įvykį nuvykdavo 10 korespondentų iš skirtingų žiniasklaidos priemonių ir versdavosi per galvą stengdamiesi jį kuo geriau aprašyti, o dabar ten galbūt nuvažiuos vienas žurnalistas, priklausantis vietos naujienų agentūrai, ir visi laikraščiai pateiks vieną įvykio versiją. Jei palyginsime žiniasklaidą su kraujo apytaka, kai įvairios žinios išnešiojamos visai visuomenei, šiuo atveju bendruomenei gresia mažakraujystė.

Mažėja ir protingų, analitinių tekstų. Rinkos dalyvių tebėra gana daug, pinigų visiems išsilaikyti neužtenka, taigi dėl auditorijos kaunamasi visais įmanomais, dažnai – pačiais pigiausiais (tiek forma, tiek turiniu) būdais. Žiniasklaidoje, komunikacijos bendrovėse laimi nuogas pragmatizmas, tinka visos priemonės, o viena paprasčiau pasiekiamų ir prieinamų – bulvarinė spauda. Tiesą sakant, pastaruoju metu galima stebėti jos apraiškų gausėjimą. Kadangi konkurentai akylai stebi vieni kitus, ima galioti bandos instinktas – vieno žiniasklaidos projekto sėkmės atveju paskui jį metasi visi ar beveik visi. Todėl tam tikros žurnalistinio turinio įvairovės, be abejo, stokojama, ypač tokioje nedidelėje rinkoje kaip Lietuva. Tačiau panašių dalykų galima pastebėti ir kitose šalyse.

Gana ilgai buvo teigiama, kad internetas – laikraščių priešas, bet R. Sakadolskis linkęs abejoti tokiu kategorišku teiginiu. Mat kažin ar šiuo atveju tinka kategoriška opozicija „arba – arba“. „The New York Times“ ir šiandien tebūtų Amerikos laikraštis, o dabar jį galima skaityti visame pasaulyje. Globalizacija žinių sklaidai naudinga, ir šiandien tai pradedama suprasti. Taigi veikiau tiktų modelis „ir – ir“.

Verslo modelių gali rastis įvairių, net ir netikėtų. Tarkime, britų „The Guardian“ – seniausia pasaulyje pelno nesiekianti žiniasklaidos bendrovė, „Christian Science Monitor“ taip pat tokia tapo. Pasaulyje suskaičiuojama maždaug šimtas tokių bendrovių. Visai neseniai, šių metų sausio 28 d., dienraštyje „The New York Times“ žinomi žiniasklaidos specialistai Davidas Swensenas ir Michaelis Schmidtas paskelbė straipsnį, kuriame kalbama, kad šiuo metu galbūt laikas į žiniasklaidą ateiti pelno nesiekiančioms bendrovėms. Kitaip tariant, vienas galimų žiniasklaidos išlikimo scenarijų galėtų būti verslo modelio pakeitimas – pelno nesiekiančios bendrovės statuso pasirinkimas juk nereiškia, kad apskritai atsisakoma pajamų.

Kol kas niekas negali pasakyti, kur link viskas pakryps, bet kūrybingi žmonės ir šioje situacijoje ieško ir randa galimybių. Tarkime, Amerikoje veikia komercinė tiriamosios žurnalistikos grupė „Publicum“, dirbanti būtent šioje srityje, ir jos medžiagos yra parduodamos. Taigi tradicinės žanrinės nišos randa galimybių išlikti. Vienas galimų perspektyvos variantų gali būti atvejis, kai laikraštis ar interneto svetainė taps vieta, kur tekstai bus surenkami, bet nebūtinai ten gaminami. Tokiu atveju keisis požiūris į konkurenciją, kolegiškumą ir daugelį kitų tradiciškai nusistovėjusių santykių

Spaudininkai stiprina internetines versijas

Išskirtinos kelios žurnalinių, nebulvarinių tekstų badą Lietuvoje lemiančios priežastys. Kaip ir visais su leidyba susijusiais kūrybinio darbo atvejais, tai lemia gerokai išaugę lietuvių autorių mokesčiai (užmokestis už kūrybinį darbą pabrango 24 proc.). Be to, žiniasklaidos rinka mūsų šalyje tebėra gana paini, nes neveikia tiražų auditas. Kultūros ministerija kaip ir anksčiau nesugeba iš leidėjų išreikalauti visuomenei prieinamos adekvačios informacijos apie periodinių leidinių tiražus.

Todėl pirkti užsienio leidinių leidybos teises – ir paprasčiau, ir racionaliau. Arba analitinė žurnalistika išlaikoma, arba tampa perspektyvia laikoma žiniasklaidos rūšimi. Be abejo, toks ir yra internetas.

Veikiausiai dėl šių priežasčių „Lietuvos ryto“ leidinių grupė uždarė žurnalą „Krepšinis“, nors nemenkai investavęs, koncernas „MG Baltic“ nutraukė „Istorijų“, o „Verslo žinios“ – žurnalo „Victoria“ leidimą.

Kas vietoj jų? Skirtingi leidybos namai tuštumą mėgina užpildyti savaip. „MG Baltic“ nusipirko „Playboy“ leidybos teises. „Verslo žinios“ vietoj išsilavinusioms moterims skirto leidinio „Victoria“ dabar leidžia daugiausia informacinį žurnalą apie prekes „Deluxe“.

Vis dėlto viena bendra tendencija pastebima: praktiškai visi didieji leidėjai optimizuodami savo veiklą nesilpnina internetinės spaudos pozicijos ar net stengiasi pagal galimybes ją stiprinti. Tas pasakytina ir apie čia minėtus žiniasklaidos junginius (alfa.lt; vzinios.lt; lrytas.lt). Panašu, kad vis daugiau rimtosios žiniasklaidos įsikuria internete naudodamosi popieriniais dienraščiais.

Ar tai reiškia, kad tradicinės žiniasklaidos prekių ženklams prasidėjo lemtingi laikai? Be abejo, tai išbandymų metas. Vis dėlto, kaip yra sakęs ilgametis britų dienraščio „The Guardian“ redaktorius Yanas Wrightas, internetinio leidinio ant stalo nepasidėsi, todėl kantrieji ir išradingieji gali net sustiprėti. „Forbes“, „The Wall Street Journal“, „The Economist“ ir panašūs rimtus tekstus publikuojantys žurnalai staiga nedings iš mūsų darbo vietų ne vien dėl to, kad jų reikia, bet ir todėl, kad tai simboliniai daug metų ar net dešimtmečių trunkančio verslo palydovai.