N.Vasiliauskaitė. Tvarka, teisingumas ir laisvė

Keistai daug žmonių Lietuvoje nori „viską sutvarkyti“ pagal savo paveikslą ir supratimą. „Tvarka“ jiems, atrodo, per se reiškia teisingumą, kadangi „teisinga“ dalykų padėtimi laikoma ta, kurią sukūrė ir aprobavo galia, įvedusi „tvarką“. Dėl šios priežasties, „tvarka“ tiesiog negali būti neteisinga. Iš principo. Menkiausias pasipriešinimas nusistovėjusioms gyvenimo taisyklėms („tvarkai“), pasak šios logikos, yra amoralus kaip moteris, nesutinkanti būti –iene.

„Sutvarkysime kiekvieną“ – de facto tai šiandieninės mūsų valstybės politikos šūkis. „Tvarkos ir teisingumo“ konservatoriškos ištakos ir platus rezonansas visuomenėje toli gražu nėra atsitiktinis reiškinys: tvarka archaiškoje kaimo bendruomenėje įstrigusiems žmonėms išties asocijuojasi su teisingumu, teisingumas seka iš tvarkos, o laisvė reiškia netvarką ir neteisingumą.

Vienintelės kontekstas, kuriame žodis „laisvė“ šiai visuomenės daliai turi pozityvią prasmę – „tautinis dvasinis atgimimas“ ir jo vediniai. Laisvė – puikus dalykas, kai kalbama apie „tautos laisvę“ nuo tautinės priespaudos, spaudos draudimo laikotarpį, teisę nepersekiojamiems lankyti mišias, bendruomenės savivaldą, partizanų heroizmą ar valstybės nepriklausomybę, taigi apie etninės grupės, genties, kaimo, klano, parapijos ar politinio darinio laisvę, bet tik ne apie asmens, atskiro žmogaus, individo (kokia dar laisvė ar teisės – individo apskritai beveik nėra, jis dar negimė, postrenesansinė modernizacija, sukūrusi Europoje individo fenomeną, šiame lygmenyje Lietuvos dar nepasiekė, ką jau ten post(post)modernizmas...).

Nida Vasiliauskaitė

Koks dar gali būti protestas, kai būras, didžiam savo džiaugsmui, ima transformuotis į verslininką, o valstietis – į „tautos dorove“, „tvarka“ bei „padorumu“ susirūpinusį akademiką? Liūdna...

Žmogus vis dar suvokiamas kaip tautos, valstybės, giminės, šeimos, religinės bendrijos, judėjimo, partijos, organizacijos, subkultūros nuosavybė, jo poelgiai ir mintys privalo paklusti “aukštenei” bendrajai tvarkai – kitaip bus „nesutvarkyti“ tarsi moterų ar kitataučių pavardės (iš pokalbio su “patriotu” save vadinančiu vaikinu, kovo 11-ąją prospekte nugirdusiu kažkokį įžeidimą savo bendraminčių adresu: „Kaip jūs, protestuotojai prieš patriotines eitynes, nesugebėjote sutvarkyti savo mažos grupelės?“; nežinau, kaip jam paaiškinti, kad mes žmonių netvarkome).

Čia tikriausiai ir reikėtų ieškoti atsakymo, kodėl „žmogaus teisės“ mūsų šalyje daugelio ausiai skamba beveik nepadoriai, o kalbantieji apie jas maloniai pakrikštijami „tolerastais“ (Valstybinės šeimos koncepcijos rengėjai pažengė taip toli, kad žmogaus teises apskritai pasišovė redukuoti į „šeimos teisę“, įrašydami kuriozišką, visišką teisinį neraštingumą liudijantį sakinį – „žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą, ne skaidant ją į atskirus narius“; et... Afganistane visi suprastų, visi pritartų, kai tuo tarpu „dvasinės krizės“ ištiktoje Lietuvoje netgi besipiktinančių atsiranda – krizė, patys matote).

Atsiranda, tik pernelyg mažai – vis dar neturime protesto kultūros. Protestuojantis asmuo ar grupė matomi kaip išsišokėliai-kvailiai-keistuoliai-nevykėliai-nebrendylos, tapatintis su kuriais, tūlo „intiligento“ nuomone, gali nebent kokie liumpenai, bet tik jau ne vidurinioji klasė, juo labiau ne Lietuvos intelektualas, kurio supratimu, "protestuoti" reiškia „mąstyti siaurai, nebrandžiai ir primityviai“ („laisvė" jam - rasti kuklią, bet saugią ir patogią nišą sistemoje, ir kikenti iš „lūzerių blaškymosi“).

Na, koks dar gali būti protestas, kai būras, didžiam savo džiaugsmui, ima transformuotis į verslininką, o valstietis – į „tautos dorove“, „tvarka“ bei „padorumu“ susirūpinusį akademiką? Liūdna...