N.Vasiliauskaitė. Apie rūpestį (ne)pilnamečiais

Gaudeamus igitur – pagaliau, po ilgų svarstymų ir stabčiojimų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas priimtas. Nuo šiol mūsų (ne)pilnamečiai viešos erdvės dalyviai turės unikalią Europos Sąjungoje galimybę augti steriliame, išfiltruotame, apkarpytame, nuo „piktžolių“ išravėtame pasaulyje be šešėlių – Gėrio šiltnamyje, kuriame nebevyks beveik niekas, kas yra realu, kas šiaip jau visada vyksta anapus celofaninės plėvelės ir yra pats gyvenimas.

Pasidairykime (kad jau pasistatėme) po šitą Gėrio šiltnamį atidžiau. Cituoju: „Neigiamą poveikį nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia laikoma viešoji informacija (...)

2) kai rodomas sąmoningas turto gadinimas ar naikinimas”. Suprantama: blogas pavyzdys užkrečia – kad neužkrėstų, Seimas liepia nerodyti viešai kaip griaunamas Kauno „Merkurijus“, kaip ardoma nelegaliai apsitverta tvora, Paryžiaus priemiesčiuose deginamos mašinos ar Vilniaus daugiabučiuose be jokios gėdos stypso aplupinėtos, išterliotos durys.

3) „kai rodomas mirusio, mirštančio arba žiauriai sužaloto žmogaus kūnas, išskyrus atvejus, kai toks rodymas reikalingas asmens tapatybei nustatyti“. Viskas: jokių viešų įžymybių laidotuvių (nebent jei filmuosite tik gedėtojus, orkestrą ir gėles, o ten esantiems nepilnamečiams neleisite peržengti nustatytos fizinio, protinio ir dorovinio „saugumo“ ribos).

Nida Vasiliauskaitė

Skatinimas skaityti ar groti fleita, užuot žaidus futbolą, neabejotinai skatina „fizinio pasyvumo įprotį“. Tai žalinga. Žmonės neturi teisės būti fiziškai pasyvūs!

Net ir „paprastų žmonių“ laidotuvės – ganėtinai viešas įvykis, todėl, remiantis įstatymu, nuoseklu būtų uždrausti nepilnamečiams artintis prie mirusių giminaičių ir žiūrinėti jų post mortem fotografijas (tegul, kol užaugs, galvoja, kad žmonės ne miršta, o tiesiog „išeina“,„užmiega“,„patenka į Dangų“). Negalima lankytis ir gulėti ligoninėse (gali kas nors netyčia, matant nepilnamečiui, numirti). Negalima žiūrėti į kaimyną, kuriam amputavo koją. O sunkią, iš tolo pastebimą negalią turintys žmonės privalo nesirodyti gatvėje – kad “drastišku” vaizdu nepakenktų kokiai besiformuojančiai psichikai.

5) „sukelianti baimę ar siaubą“ – pasakos apie vaiduoklius, slibinus, vampyrus, piratus tikrai siaubą sukelia ar bent siekia sukelti. Subtilesnis, bet ne mažiau pagrįstas įstatymo taikymo atvejis būtų bažnyčioje kybantis nukryžiuotas negyvėlis perdurtu šonu, stacijų smurto scenos, kankiniai-šventieji nupjautomis galvomis ar kitais organais (pvz., šventos Agotos ikonografijai Seimo nariai tikrai neturėtų likti abejingi) ir ypač – ypač – įkvepiantys pasakojimai apie pragaro bei skaistyklos kančias, per amžius pusiau sėkmingai naudoti (ne)pilnamečių doroviniam ugdymui.

13) „kai demonstruojami paranormalūs reiškiniai, sudarant šių reiškinių tikrumo įspūdį” – hmm, nežinau, kaip čia su Eucharistijos paslaptimi… Vyno transmutacija į kūną ir kraują, raginimas tą kūną suvalgyti, o kraują išgerti – vienas baisiausių daugelio žmonių vaikystės įspūdžių (ir kaip mes užaugome, nesaugomi įstatymo?). Gal net kanibalizmą kai kuriais atvejais paskatina?

14) „kuria agituojama už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius“ – net komentuoti nebesinori (nepagailėčiau šimto litų tam, kas pateiktų neginčijamų įrodymų, jog Lietuvos viešoje erdvėje tokios “agitacijos už” esama).

15) „kuria iškreipiami šeimos santykiai, paniekinamos jos vertybės“. Deja, nei „šeimos vertybių“ sąrašo, nei teisingo jų vartojimo instrukcijos, nei „iškreipimo“ apibrėžimo įstatymo rengėjai neprideda ir nenurodo, kur šiais delikačiais klausimais kreiptis. Vis dėlto nenustebsiu, jei pasakojimai apie smurtą šeimoje arba apie skyrybas, kurių nesigailima, bus palaikyti „vertybių paniekinumu“, o interviu su socialiai sėkmingu, simpatišku žmogumi, kuris tos šeimos kurti neketina ir taip savo pavyzdžiu „rodo“, kad galimi ir kitokie gyvenimo būdai, pripažintas „griaunančiu šeimos autoritetą“.

16) „kai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai“. Būtinai – iš kur vaikučiai juos sužino, jeigu ne iš žiniasklaidos?! Uždrausti Mauzerį ir Surskį, „Pietų parką“, auklės juokelius iš „Romeo ir Džiuljetos“ ir kitas nešvankybes.

18) „kuria skatinami blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai“ – visiškai pritariu. Tarkime, skatinimas skaityti ar groti fleita, užuot žaidus futbolą, neabejotinai skatina „fizinio pasyvumo įprotį“. Tai žalinga. Žmonės neturi teisės būti fiziškai pasyvūs!

Tiesa, šaunusis įstatymas numato išlygą, tarsi saugančią nuo kai kurių čia paminėtų implikacijų:

Viešoji informacija gali būti nepriskirta neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai, jeigu ji atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose apibrėžtus kriterijus, tačiau:

1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą;

2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams ar mokymui;

3) yra viešas interesas ją skelbti;

4) jos apimtis ir poveikis yra mažareikšmiai.

Bet tada kyla klausimas apie įstatymo efektyvumą: pirma, išlygą tenkinanti (ir todėl leidžiama) informacija per se gali būti nė kiek mažiau smurtinė ar „nepadori“, nei išlygos netenkinanti (ir todėl uždrausta), tad nepilnamečiai, sekant šia logika, liks neapsaugoti (Krucifiksas ankstyvoje vaikystėje suvokiamas kaip tiesiog nuogas negyvas sužeistas žmogus – religinė ar meninė objekto interpretacija yra antrinė); antra, truputį pasistengus, į nurodytas išlygas galima įsprausti beveik viską arba nieko (pirmu atveju, įstatymas nepritaikomas ir nereikalingas, antru atveju – pvz., informacija apie įvykį ar įsitikinimus pavadinama „propaganda“, o būtent šiuo tikslu įstatymas ir priimtas – nereikalinga darosi išlyga, o įstatymas virsta visiškai nekontroliuojamu teisiniu absurdu).

Stulbinančio „Gėrio šiltnamio“ architektų kvailumo (be šešėlių nėra ir šviesos – net ir konservatorių diskurso logika tą pripažįsta), deja, nepateisina „vizijos grožis“: primygtinė rėksminga naiviai agresyvaus „vertybių statytojo“ poza yra kičo poza par excellence.