K.Girnius. Lietuva tik mano pažįstanti Rusiją

Neseniai žlugo Lietuvos diplomatų puoselėjamas mitas, kad Lietuva yra regiono centras. Kitaip negalėjo būti. Patys diplomatai nepajėgia nurodyti, kurios šalys sudaro tą regioną, kuriam Lietuvos esą vadovauja, o nė viena šalis nepripažįsta Lietuvos vadovavimo.

Laikas atsisakyti kito mito, būtent, kad dėl savo patirties ir praeities Lietuva itin gerai supranta Rusiją ir rusus.

Eilinis lietuvis pažįsta daugiau rusų negu eilinis portugalas bei turi daugiau žinių apie Rusiją. Tai neišvengiama 50 okupacijos metų išvada. Bet ne apie tai kalbama, kai didžiuojamasi Lietuvos ypatingomis žiniomis ir supratimu. Mūsų politinis elitas esą turi gilesnį Rusijos supratimą, tad reikia klausti, kaip jis įgytas.

Gal iš pažinčių ir tiesioginių kontaktų? Bet pastaruoju metu kontaktų beveik nėra, o iš praeities sukaupta patirtis pasenusi. Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Boriso Jelcino valdymo metais Lietuvos politikai dažnai susitikdavo su Rusijos vadovais, įgijo svarbių žinių ir įžvalgų. Bet naujieji Rusijos vadovai ir vadinamieji silovikai nėra Michailo Gorbačiovo laikų nomenklatūrinė gerontokratija, kuri pasyviai stebėjo Sovietų Sąjungos žlugimą. Jie kitaip elgiasi ir žiūri į pasaulį. Vytauto Landsbergio ir kitų sąjūdiečių bendravimas su M.Gorbačiovu ir B.Jelcinu nepadeda numatyti Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo veiksmų.

Dabar Lietuvos ir Rusijos diplomatų bei politikų kontaktai, ypač aukštesniuose lygiuose, yra minimalūs. Neseniai užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas gal pusvalandį kalbėjosi su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergėjumi Lavrovumi. Tai buvo pirmas toks susitikimas po pustrečių metų pertraukos.

Daugelis Europos Sąjungos šalių turi daugiau ir aukštesnio lygio kontaktų su Rusija negu Lietuva. Kai šių šalių diplomatai kalba apie susitikimus su Rusijos vadovais, ką jie sužinojo, kaip Rusija stengėsi juos paveikti, kas darosi Kremliaus užkulisiuose, Lietuvos diplomatai gali tik tylėti.

Nereikia nei sureikšminti, nei sumenkinti tiesioginių kontaktų. Jei jie nebūtų svarbūs, valstybės neskirtų jiems tiek lėšų, laiko ir jėgų. Antra vertus, politikai gali suklysti. JAV prezidentas George’as W. Bushas pažvelgė į V. Putino sielą ir pamatė sąžiningą ir tiesą sakantį žmogų. Josifas Stalinas dar pavyzdingiau apmulkino JAV prezidentą Frankliną Ruzveltą.

Gal okupacijos patirtis leidžia lietuviams geriau suprasti Rusiją? Skeptiškai vertinu šią galimybę. Baudžiauninkai labiausiai kentėjo nuo bajorų priespaudos, bet vargu, ar juos geriausiai pažino. Lemiamą vaidmenį, nustatant Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu, turėjo prezidentas Valdas Adamkus ir atsakingi užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūnai. V.Adamkus okupaciją praleido JAV, o daugelis URM klerkų yra palyginti jauni žmonės, kurie negyveno okupacijoje arba susidūrė tik su švelniu jos paskutinių dienų variantu. Tai nėra puikiausia dirva ypatingoms įžvalgoms.

Gal lietuviai geriau supranta Rusijos istoriją ir jos tęstinumą, giliau įžvelgia Rusijos užsienio politikos pamatus bei geostrateginius siekius? Tai rimtesnis aiškinimas negu kliovimasis neegzistuojančiomis pažintimis ir neaiškia praeitimi.

Nėra absurdiška kalbėti apie Rusijos geopolitinių siekių tęstinumą, aiškinti, kad ne asmenybės, bet ekspansionistinė logika lemia Rusijos užsienio politiką. Kiek toks aiškinimas teisingas yra kitas klausimas, bet galima nurodyti, kad Rusija tapo Europos galybe ir patrigubino savo gyventojų skaičių XVIII a., kai ilgus metus ją valdė iš Vokietijos, Livonijos ir Holsteino kilusios Jekaterina II, Jekaterina I, ir Anna Ivanova, o vyraujantį vaidmenį turėjo svetimtaučiai valstybininkai. Nors komunistai sunaikino carinės Rusijos aristokratiją ir valdančiąją klasę, jie neatsisakė pagrindinių carizmo užsienio politikos siekių.

Gebėjimas geriau suprasti Rusijos užsienio politiką nėra susietas nei su pažintimis, nei su praeitimi. Jis priklauso nuo žinių ir analitinių gebėjimų. Lietuvos buvimas Rusijos kaimynystėje nesuteikia privalumų, išskyrus galimybę lengviau išmokti rusų kalbos. Amerikiečiai ir olandai, švedai ir prancūzai turi panašias galimybes tapti Rusijos žinovais, kaip lietuviai ar estai.

Šiuo atžvilgiu Lietuva nenuosekli ir apsileidusi – ji vaizduojasi didele Rusijos žinove, bet nesiima rimtų priemonių šių pretenzijų paversti tikrove.

Ambasadoriais į Rusiją yra skiriami kompetentingi, bet ne pirmo rango diplomatai. Dabartinis ambasadorius Antanas Vinkus yra gydytojas, neseniai perėjęs į diplomatinį tarnybą, tikrai ne žmogus, kuris galėtų ką nors ypatingo pasakyti apie Rusiją. Tą patį galima sakyti apie teisininką Zenoną Namavičių, kuris trumpą laiką užsiėmė diplomatija.

Jauni, itin perspektyvūs diplomatai nėra siunčiami dirbti Maskvoje. Jie ten nepraleidžia ketverių ar penkerių metų, intymiau susipažindindami su Rusija. Jaunuolių ir jų viršininkų akys yra nukreiptos į Vakarus, varžomasi dėl paskyrimo į ambasadas ES sostinėse.

Lietuva neturi nė vieno pirmo rango sovietologo ar dabarties Rusijos žinovo. Galima ironiškai teigti, kad žinomiausias specialistas yra trumpai čia gyvenęs britų žurnalistas Edwardas Lucasas, kurio knyga „Naujas šaltasis karas“ yra bene dažniausiai cituojamas darbas apie dabartinę Rusiją. E.Lucasas turi guvų protą, šmaikštų stilių, savitą požiūrį į Rusiją. Verta paskaityti knygą, bet tai ne tas darbas, kuris skatins profesionalus kitaip vertinti Rusiją.

Valdžia skiria pinigų institutams ir mokslininkams, kurie tiria dabartinę Rusiją. Bet tai daro nenuosekliai ir neteikia aiškios pirmenybės Rusijos studijoms. Padėtis nė kiek negeresnė ir daugelyje universitetų, kur Rusijos istorijos ir rusų kalbos mokoma paviršutiniškai.

Lietuva neturi nei ypatingų Rusijos žinovų, nei vadovaujančio tyrimo centro, jos diplomatams dabartinė Rusija yra terra incognito. Lieka neaišku, kodėl Vakarų šalys norėtų patarimų iš Lietuvos, jei jų pačių specialistai ir diplomatai žino daugiau. Gal iš mandagumo, tikrai ne iš poreikio.

Lietuva gali išugdyti savo žinovus, jei tam skirs laiko ir jėgų. Bet bergždžia tikėtis, kad jie stebuklingai atsiras vien dėl to, kad Rusija yra netoli ir kadaise pavergė Lietuvą.