Juk jei ne jie, valdininkų savivalė, korupcija ir panašūs reiškiniai Lietuvą galutinai paverstų bananų respublika, kur, beje, tie patys žurnalistai turėtų dirbti rizikuodami ne tik savo gerove, bet neretai ir gyvybe.
Iš tiesų, jei ne žiniasklaidos budrumas, žiūrėk, koks melagėlis seimūnas galėtų ir toliau kasdien važinėtis Lietuvos keliais bei šunkeliais smagiai apgirtęs nuo vyno už dyką. Bet čia smulkmena! Smulkmena palyginti su, pavyzdžiui, žiniasklaidos išpurtyta LEO afera. Arba su kai kurių politikų privačių interesų deklaracijose nurodomomis šimtatūkstantinėmis artimųjų dovanomis. Reikia tikėtis, atsiras žurnalistų, pajėgsiančių išsiaiškinti tikrąją tokių dovanų kilmę. Kas iš mūsų dabar galėtų kategoriškai tvirtinti, kad tos dovanos nėra paprasčiausias kyšiais gautų pinigų legalizavimas?!
Norite dar principingos žiniasklaidos nuopelnų teisingumui ir visuomenės interesui pavyzdžių? Jų per pastaruosius porą dešimtmečių prisikaupė tiek, kad ir šimto jaučio odų visiems surašyti neužtektų. O kas iš to? Sumažėjęs korupcijos lygis, sutramdyti biurokratai, išnykusi emigracija?.. Žinau, iškart paprieštarausite, kad galėjo būti ir dar blogiau, jei ne pasiaukojanti garbingosios žiniasklaidos kova su blogiu.
Į tokį argumentą galima atsakyti, kad jau ir dabar blogiau būti nebegali. Vien dėl to, kad, nepaisant visų pilietiškos žiniasklaidos pastangų (o gal kaip tik dar ir dėl jų?), mūsų visuomenėje nepajudinamai įsigalėjo negatyvus požiūris, kurį tiksliai apibūdina chrestomatine tapusi be galo vulgari frazė „Visi Seime vagys!“.
O ką toks su atsakomybe už savo žodžius ir su asmenine savigarba mažai bendra turintis požiūris reiškia? Reiškia viena: visuomenėje vyrauja plebėjiškas, lietuviškai tiesiai šviesiai tariant, prasčiokiškas požiūris į valstybę ir savo vietą joje. Pirmas ir pats svarbiausias šio prasčiokiško požiūrio atributas – refleksijos stoka.
Neseniai viename labai išsilavinusių žmonių, intelektualų pobūvyje kur buvus, kur nebuvus kalba pasisuko apie politikus. Vienas, girdi, toks, kitas anoks, išrinktoji Prezidentė turi tokių ten ydų, kitokių... Ir panašiai, ir taip toliau. Bandžiau bičiulių įkarštį atvėsinti sakydamas, kad jų protai per dideli tokiems niekams. Ne visi iškart sutiko... Tačiau tai viso labo tebuvo privatūs pašnekesiai. Tuščia jų! Visai kas kita – viešasis diskursas.
Kai televizoriaus ekrane matau kolegą žurnalistą, žmogų su filosofiniu išsilavinimu ir kieta tarptautine profesine patirtimi trumpas septynias minutes kamantinėjantį eilinį netikėlį ministrą ar suktą partinį bonzą, kurie, žinoma, nė nemano nuoširdžiai, arba bent pagal įsitikinimus, jeigu tokius apskritai turi, atsakyti į daugumą žiūrovų ir taip nelabai aiškius klausimus, tuomet galvoju: varge, ką tas protingas žmogus čia veikia?! Juk jis geba įžvelgti dalykų esmę ir turi neabejotiną raiškios kalbos dovaną – galėtų daug ką žmonėms suprantamai pasakyti.
Koks tuo tarpu šio konkretaus televizinio „produkto“ poveikis? „Ech, – galvoja po laidos odiozinis politikas, – neapdairiai prasitariau dėl tų machinacijų... kitą kartą reikės veikti atsargiau.“ „Ar nesakiau! – piktdžiūgauja eilinis televizijos žiūrovas. – Visi jie valdžioje vagys ir debilai!“ Ar pajudėjo bent milimetrą po tokios laidos visuomenės savivoka iš mirties taško, t.y. iš visuotinio nihilizmo pelkės? Vargu, vargu... kitaip jau būtume toli nuėję per tuos metus.
Jokiu būdu ne! Tai būtų lygiai tas pat, kaip neskirti antibiotikų sunkia bakterine infekcija susirgusiam žmogui. Beje, analogija su antibiotikais prašyte prašosi. Štai cituoju farmacininkų aiškinimą: „Antibiotikai veikia struktūras, kurių natūraliai nėra žmoguje.“ O gal ir blogio „natūraliai nėra žmoguje“? Gal užtenka tiesos žodžio injekcijos, kad jo, to prilipusio blogio, atsikratytume? Tačiau ką daryti, kad antibiotikai vis dėlto naikina ir labai mums svarbią žarnyno mikroflorą, o kai kurie net „gali sukelti pseudomembraninį kolitą (žarnų uždegimą)“.
Tuomet – galas virškinimo funkcijai. Žodis „virškinti“, kaip žinome, yra daugiaprasmis. Antroji pateikiama jo prasmė – „suprasti, suvokti“. Ar nebus taip, kad arkliškos demaskuojančios žiniasklaidos dozės naikina mūsų sugebėjimą suprasti? Norą suvokti, kas aplink iš tikrųjų vyksta. Ir dar: antibiotikų kategoriškai nepatariama vartoti su alkoholiu. O rėžti faktus į akis nuo bambalinio apspangusiai tautai?
Medikai, matydami, kad rimtais atvejais be antibiotikų apsieiti nepavyks, pacientams bent pasiūlo mikroflorą atgaivinti gerosiomis bakterijomis. Pageri kokio Bifidomaxo (tai tik pavyzdys – nepulkite tuoj pat pirkti ir vartoti šio preparato, nepasitarę su gydytoju!) ir virškinimas pamažu normalizuojasi. O ką daryti su kasdienių blogų valdžios darbų demaskavimo lenktynių palaikoma visuomenės savivokos patologija?
Taigi: kaip išvengti nepageidaujamo gydymo tiesos sakymu šalutinio poveikio?
Atsakymas paprastas: aistrą demaskuoti būtina derinti su žiniasklaidos profesionalo pareiga turėti nuomonę ir nebijoti ją pasakyti.
Šiek tiek įsismarkavau dėl tos nuo bambalinio apspangusios tautos. Iš tiesų šviesesnė mūsų visuomenės dalis trokšta daugiau aiškumo. Tačiau, „teisingos“ žiniasklaidos nelaimei, jos aktyvistai pernelyg pasitiki žurnalistikos elementoriaus aksioma, kad atseit tereikia auditorijai pateikti kuo daugiau objektyvių faktų, o žmonės patys atsirinks, kas ko vertas ir kur šuo pakastas.
Tai mitas! Reikia nemenko bendrojo išsilavinimo, plataus akiračio ir tvirtų informacijos analizės įgūdžių, kad gniuždančio „žinių“ pertekliaus sąlygomis sugebėtum įvertinti, kur esmė, o kur balastas. Deja, visapusišku išsilavinimu pasigirti negalime, įgūdžių per porą žodžio laisvės dešimtmečių – dar tik užuomazgos, o akiratis dažniausiai užsibaigia ties kaimyninės šalies gastronomo vitrina. Juo labiau kad to balasto, žmonėms daugeliu atvejų visiškai nereikalingos informacijos, iš esmės ne ko kita, o dezinformacijos lyginamoji dalis mūsų medijose yra neproporcingai didelė.
Ir štai čia aiškiai pasimato sunkiausia mūsų dorosios žiniasklaidos dalies vaikiška liga: prieš porą dešimtmečių mums buvo dieną naktį kalama, kad profesionali tik ta žiniasklaida, kurioje faktai griežtai atskiriami nuo komentarų. Ir kas tuo galėtų suabejoti?! Mes buvome uolūs, mokėmės, mokėmės, kol galiausiai persistengėme ir komentarus, nuomones kone visiškai išgujome iš puslapių bei eterio. Dėl šventos ramybės! Kad neįvyktų tragiška kraujomaiša...
Liko beveik vien piktų replikų lygio apsižodžiavimai. Tuo tarpu komentarai, atvirai ir kartu atsakingai reiškiamos nuomonės, kuriomis žmonės galėtų pelnytai pasitikėti, yra reikalingos kaip oras. Kitas dalykas, kad jas pateikti turi tą visuomenės pasitikėjimą pelnę autoritetai. Žinoma, pirmiausia turiu galvoje žurnalistikos profesionalus, o ne kviestinius ekspertus. Kur jie yra ir kodėl jie tyli, jei yra – kitas klausimas.
O tuo tarpu visuomenei primesto domėjimosi jai menkai reikšmingais arba dėl specifinių priežasčių viešai neaptarinėtinais (pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų operatyvinės veiklos detalės) dalykais problema, regis, yra išties svarbi. Jeigu tikėtume sąmokslo teorijomis, tai galėtume manyti, kad kažkokios piktos jėgos mus specialiai įvelia į begalinį murkdymąsi politikos intrigose ar aukštuomenės gyvenimo kuluaruose, kad mus valdytų aistros ir per medžius nebematytume miško.
Tačiau jokio išorės priešų sąmokslo čia nėra. Yra nebylus vyraujančios (mainstryminės, atsiprašau už žargoną) pusiau bulvarinės žiniasklaidos ir plačiosios auditorijos susitarimas: mes jums – pikantiškų naujienų, jūs mums – savo instinktus.
Vietoj epilogo
Besibaigiant pavasariui man teko laimė Kalnų parko pašonėje praleisti vakarą dviejų išmintingų žmonių draugijoje. Kalbėjomės apie šį bei tą, apie gamtos kaprizus ir, žinoma, kad valdžia neleidžia žmonėms gyventi. Įsijautėme. Tačiau netikėtai vienas mūsų išraiškingai numojo ranka: niekas negali žmonėms sutrukdyti gyventi savo gyvenimą, nebent jis pats to nenorėtų per kvailumą ar neįstengtų per silpnumą. Tuomet perėjome prie personalijų. Smagiai traukėme per dantį senus pažįstamus, nūnai iškilusius iki aukščiausių funkcionierių. Galop kažkaip visiškai natūraliai sutarėme vieną iš mūsų, jau bene dešimtį metų našlaujantį labai padorų, didžiai nagingą ir, kaip jau minėjau, išmintingą žmogų piršti išrinktajai Prezidentei. Kad Lietuvai būtų geriau ir ramiau. Be penkių minučių jaunikis nuraudo, bet kategoriškai neprieštaravo. Nes argumentai „už“ buvo rimti.
Patys pagalvokite, kokia puiki būtų ryžtingo veiksmo ir mąslios atodairos sąjunga...
Bet kur tie piršliai, kurie galėtų ilgam ir laimingam gyvenimui suvesti karštą principingosios žiniasklaidos tikėjimą savo misijos kilnumu ir kritišką požiūrį į neginčijamas tiesas?
Priedas Nr.1
Iš užsispyrimo šio straipsnio nesuskirsčiau smulkesniais skyreliais, kurių intriguojantys pavadinimai, kaip pas mus įprasta manyti, tekstą būtų padarę patrauklesnį ir „draugiškesnį“ skaitytojui, t.y. vertingesnį. Ypač komerciniu požiūriu.
Taigi, skyrelių pavadinimai greičiausia būtų buvę tokie:
a) Principingoji žiniasklaida sunkiai serga
b) Žinomas žurnalistas galutinai nusivažiavo
c) Visuomenė trokšta vien tenkinti aistras
d) Grybauskaitė išteka už staliaus
Aaa... vos nepamiršau privalomos „kabinančios“ paantraštės. Ji turėtų skambėti maždaug taip: „Šis straipsnis yra apie principingosios žiniasklaidos visuomenei daromą žalą“, nes būtų parašyta daug negalvojant paskutinę akimirką prieš dedant straipsnį į laikraščio maketą, kaip dažniausiai ir pasitaiko. Nieko baisaus!