Tūkstantmečio šventė baigėsi. Proginės kalbos taip pat. Bet liko klausimas: ar dabartinė Lietuvos valdžia žino, o jei taip, tai ar stengiasi paaiškinti, kokią Lietuvos valstybę, piliečių bendruomenę norime matyti įveikę krizę?
Premjeras Andrius Kubilius neseniai pareiškė, jog jo svajonė – kad valstybė veiktų kaip gerai valdoma privati akcinė bendrovė. Kitas jo sekėjas nerišliai pakalbėjo, kad koalicija planuoja kurti kažką panašaus į Margaret Tečer laikų Didžiąją Britaniją. Socialinių reikalų ir darbo ministras vienišus tėvus išvadina „bambaliais“ ir tai pateikia kaip šeimos skatinimo politiką.Trimituojama apie paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, bet apsisukus tvojama jam papildomais mokesčiais.
Krizė apėmė ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir valdančiąją koaliciją. Nežinojimo, nesusitarimo, keliaklupsčiavimo prieš įtakingus lobistus, principų ir vertybių krizė.
Naujai išrinkta Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareikalaus pakeisti kultūros, socialinių reikalų ir darbo ministrus. Jau išsiuntė į Briuselį buvusį finansų ministrą. Gal Prezidentę išves iš kantrybės vidaus reikalų ministro neveiklumas. Bet ar tai išspręs besiblaškančios Vyriausybės problemas?
„Kad prasidėtų sveika diskusija“, – pareiškė premjeras Andrius Kubilius. Diskusija apie ką? Kad valdžia nežino, ką daryti? Vyriausybė, kuri priima, o po dienos atšaukia sprendimus, nekelia pasitikėjimo, didina žmonių pyktį, nerimą dėl ateities.
Puiki terpė spekuliacijoms, klyksmui apie „buhalterius“, šaltakraujiškai braukiančius biudžeto eilutes, kankinančius kūdikius auginančias motinas, kurios nesugebės išmaitinti savo vaiko už tris tūkstančius litų per mėnesį, ir apskritai neleidžiančius lietuviams būti laimingiems, švęsti tūkstantmečio.
Nepaisant šios isterijos, dauguma žmonių supranta – valstybė privalo gyventi pagal savo kišenę. Bet kuriam sveiko proto Lietuvos gyventojui šeimininko logika niekur neišgaravo: negali išleisti daugiau nei uždirbi.
Kai Latvijos valdžia buvo priversta drastiškai apkarpyti išlaidas, atlyginimus, pensijas, jos premjeras Valdis Dombrovskis atsiprašė tautos už visų valdžių padarytas klaidas, nemokšišką politiką.Įspeisti į kampą Latvijos seimo nariai beveik 50 procentų apkarpė savo atlyginimus.
Kokį vaizdą mato Lietuvos rinkėjas? Ar konservatoriai ir liberalai nusiteikę pademonstruoti solidarumą su verslininkais, mokytojais, bedarbiais tėvais, sukančiais galvas, kaip rudenį reikės išleisti vaikus į mokyklą? Kaip žmonės gali pasitikėti valdžia, kuri už parlamentinei veiklai skirtas lėšas nuomojasi prašmatnius automobilius, perkasi namų kino sistemas, kostiumus ir visa tai „aplaisto brendžiuku“?
Kai Amerikoje rinkimus laimėjo Barackas Obama, jis pirmiausia sumažino atlyginimus savo komandai. Beje, vidutinis amerikiečio atlyginimas yra 50 tūkstančių dolerių per metus. JAV iždo sekretorius Timotis Geitneris atlyginimo gauna 200 tūkstančių dolerių, t. y. tik keturis kartus didesnį atlygį už vidutinį.
Vidutinis mūsų šalies gyventojo atlyginimas jau nesiekia ir 2 tūkst. litų per mėnesį, tai kodėl Lietuvos finansų ministras uždirba 14 tūkst., t. y. net 7 kartus daugiau už statistinį lietuvį? Gal Lietuva yra turtingesnis kraštas už Ameriką, o mūsų ministrus slegia didesnė atsakomybė? Kodėl Lietuvoje mokama tiek daug valstybinių pensijų ir kam jos mokamos? Kodėl signatarams sunkmečiu nemažėja rentos?
Tik kai pati valdžia pademonstruos solidarumą su tauta, bus įmanomas visuomenės pasitikėjimas. Tik stiprinant pasitikėjimą įmanoma ir platesnė diskusija ne tik, kaip įveikti dabartinius nepriteklius, bet ir apie tai, kokią valstybę, kokią piliečių bendruomenę norime sukurti, kokioje valstybėje siekiame gyventi.
Kaip rašė minėtasis Amerikos publicistas F.Zakaria, neturėdami moralinio kompaso, liksime pasiklydę. Kaip dabartinė valdančioji koalicija: be strategijos, plano, idėjų.