Pažvelgus į apyvartą, kurią užsuko Lietuvos bankai, nesunku pamatyti, kodėl taip svaigo jų šeimininkų galvos. 2005 metais išduotų paskolų suma padidėjo 54 proc., 2006 m. – dar 49 proc., 2007 m. - dar 47 proc. ir tik 2008 metais, kai krizė jau apėmė visą pasaulį, skolintų pinigų platinimas padidėjo „tik“ 19 proc. Atitinkamai didėjo ir pelnas. 2005 m. šalies bankai uždirbo 354 mln. litų pelno, 2006 m. – jau 667 mln. Lt., 2007 m. – net 1156 mln. Lt. Net finansų krizei įsisiūbavus 2008 m. jų pelnas tebebuvo grandiozinis – 886 mln. litų. Turto grąžos rodiklis 2008 metais, nors smuko beveik perpus, tebebuvo dar daugumai verslo įmonių nepasiekiamame aukštyje – siekė 13,5 proc.
Ir vis tik nei toks pelnas, nei trumparegiška kredito ekspansija radosi ne dėl didesnio, nei kitur (pramonės įmonėse, įstaigose, mokyklose ir ligoninėse, menininkų „šventovėse“) bankų vadovų ir darbuotojų godumo. Niekas neselekcionuoja žmonių pagal godumą, atrinkdamas gobšiausius dirbti bankuose.
Saiko neviršijantis savanaudiškumas garantuoja darbštumą, ūkinę iniciatyvą, norą pagaminti daugiau, taupiau ir geriau. Saiką viršijus jis virsta godumu ir gobšumu. Bankai, pirmiausia JAV, akivaizdžiai viršijo saiką, sukėlė finansinę katastrofą ir susilaukė visuotino pasipiktinimo.
Kaltas ne tariamas išimtinis bankininkų godumas ir socialinis neatsakingumas, o nepakankamas jų veiklos reguliavimas. Kaip žmonių godumą, gviešimąsi į svetimą turtą reguliuoja ir stabdo įstatymai bei kitos socialinės normos, taip ir bankai yra reguliuojami teisinėmis veiklos normomis, kad jų nauda nevirstų pragaištimi visuomenei.
Bankų verslą nuo kitų verslo rūšių skiria keletas dalykų. Pirma - rizika; bankas trumpalaikiais ir vidutinės trukmės indėliais finansuoja ilgalaikius projektus. Bet koks rimtesnis konjunktūros kryptelėjimas bankui gresia didelėmis, kitur versle (gal išskyrus žemės ūkį) nesutinkamais pavojais. Todėl bankai siekia sukaupti atsargų rizikos atvejui bei būti atlyginami už tą riziką; tam jiems reikia daugiau uždirbti.
Antra, bankai operuoja ne savais, bet skolintais pinigais. Tai labai išplečia jų galimybes uždirbti, bet kartu sukelia ir moralinę riziką (mažesnį nei dirbant vien su nuosavais pinigais atsakingumą; tą riziką dar padidina indėlių draudimas).
Trečia, bankų atveju beveik visada, ypač mažesnėse valstybėse, turime reikalą su oligopoline rinkos struktūra (Lietuvoje trys didžiausieji bankai užima apie 67 proc. bankų turto rinkos. Taip yra dėl to, kad įėjimas į bankų paslaugų rinką yra apribotas – reikalingos didelės vienkartinės steigimosi sąnaudos.
Kai Seimo narys Kęstutis Glaveckas garsiai prasitarė apie nepasitikėjimą litu, žiniasklaida ir kolegos jį išbarė ir privertė atgailauti. Tuo tarpu Lietuvos bankai tą nepasitikėjimą litu įgyvendina praktikoje – naujų paskolų būstui palūkanų norma eurais 5,04 proc., o litais 11,0 proc., ir veikiau jie mus išbars, jei pasakysim, kad negražu savo palūkanų politika demonstruoti tokį nepasitikėjimą litu ir jo kurso nekintamumą garantuojančia Vyriausybe.
Todėl bankų (imant plačiau – viso finansų sektoriaus) reguliavimas yra sudėtingas, gausus ir, kaip dabar jau įsitikinta, vis tiek nepakankamas. Bankų socialinę atsakomybę, tai yra jų veiklos atitikimą nacionalinės ekonomikos ir visuomenės interesams pasieksime ne moralizuodami juos, o nustatydami tikslesnes ribas jų potencialiai žalingai (godžiai, trumparegiškai, ciniškai) veiklai.
Socialinė atsakomybė tiesiogiai negali būti įmontuota į bankų ir visus kitus sektorius reguliuojantį rinkos mechanizmą. Tas mechanizmas reikalauja, kad verslas suktųsi savo, o ne visuomenės (socialiniais) interesais. Rinkos „nematoma ranka“ padarys, kad ta veikla savininko pelno labui bus galop veikla ir visuomenės labui - esant tam tikroms sąlygoms, anaiptol ne visada ir anaiptol ne kiekvienam visuomenės nariui asmeniškai. Dėl pastarųjų „detalių“ ir prireikia ekonominės politikos – ūkinės veiklos reguliavimo. Jis turi būti vis tikslinamas, tobulinamas ir, visai kaip ir bankų motyvų atveju, – saikingas.