N.Vasiliauskaitė. A.Šliogeriui – mezgimo vadovėlį

„Ai, nekreipk dėmesio, gi žinai, koks jis...“ - sako kolegos, išgirdę eilinį šliogerišką „perliuką“ (pavyzdžiui, numylėtąjį „padugnė“ filosofijos klasikų adresu; kurių konkrečiai – priklauso, tikriausiai, nuo tos dienos orų prognozės).

Žinau. Nekreipiau. Bet dabar atkreipsiu. Nes nekreipimas yra ne gailestis, o politika: taip kalbantis žmogus ne šiaip reiškia privačią nuomonę, o reprezentuoja katedrą, fakultetą, Vilniaus universitetą, „filosofinę mintį“, turi tam tikrą institucinę galią ir tebelaikomas vyresnės kartos intelektualu par excellence, mažiau išsilavinusiųjų sąmonėje atliekančiu orakulo funkciją („Skaitei Šliogerį? Pasiremdamas juo, manau...“). Betgi pernelyg ir nesistebiu: juk patogu, kai kažkas autoritetingas garsiai išsako tau artimas mintis, kurių pats išsakyti atvirai, juolab tokiu drastišku pavidalu, nebesiryžtum.

Tikintiesiems „būties tiesa“, sužvejota „būčiai artimos“ lietuvių kalbos tinklais, kuriuos tas Regėtojas numezgė, be abejo, jis yra guru – tegul tokiu ir lieka: DELFI formatas leidžia kalbėti tik apie viešą Šliogerio įžvalgų raišką, ne apie filosofinį statusą.

Kita vertus, šiam „pašnekesiui“ DELFI – gal netgi ideali vieta, nes šliogeriška filosofija (nepaisant baisios jos kūrėjo paniekos intelektualinei „prastuomenei“ ir „popsui“) yra ne kas kita kaip Philosophia pauperum, „filosofija vargšams (edukacine prasme)“: tiek savo forma (mokslinio aparato stygių kompensuoja stulbinanti leksika: „padugnės“, „debilai“, „impotentai“, „iškrypėliai“, „negrai“ „šlamštas“, „nesąmonė“, „kliedesiai“ – paskutinieji trys epitetai paprastai skiriami nepatinkančioms ir/ar nesuprantamoms teorijoms, išvardintieji prieš tai – jų autoriams/ėms), tiek turiniu („liaudiškos“ būro tiesos „apie gyvenimą“, apaugintos filosofemomis ir klasikų citatomis), tiek, galiausiai, tiksline auditorija (neatsitiktinai interviu su filosofu galime aptikti pačiuose „popsiškiausiuose“ leidiniuose, o jo knygas anonsuoja tokie žurnalai kaip „Moteris“).

Bet grįžkime prie naujausiojo interviu „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas“. Pagrindinė mintis gili ir paprasta: žmogaus intelektualinius sugebėjimus ir interesų ratą lemia (įsidėmėkime: jei nuo mažens aprūpinsime tinkama literatūra) jo lytiniai organai: vienus, nepriklausomai nuo IQ, jie įgalina skaityti graikų rašytojus ir tapti filosofais (filosofuojama, matyt, atitinkamais organais: kuo anie didesni, tuo gilesnė filosofija gaunasi; atleiskite už vulgarybę – aš tik plėtoju logiškai visai nevulgarią profesoriaus mintį), kitas pastato prie puodų. Jei nepastato – kyla baisi sumaištis, grėsmė šliogerių mąstymo potencialui ir, kas be ko, vyriškumui (“O Dieve! Nejau esu negeresnis už moterį??”).

Pacituokime dar: “Pavyzdžiui, mano mėgstamas mąstytojas Baudrillard‘as sako: „Vyras ir moteris yra atkeliavę iš skirtingų planetų: vyras – iš Marso, o moteris – iš Veneros. Ir tai, kad jie susitiko yra didžiulis stebuklas.“ Et, profesoriau! Ne sociologas ir kultūros kritikas Jeanas Baudrillardas (beje, ne kartą be ceremonijų paties išvadintas “padugne”) taip sako, o popsinio bestselerio („Cosmopolitan“ skaitytojoms) autorius Johnas Gray’us su „moksliniu laipsniu“, įgytu neakredituotame nuotolinio mokymo universitete.

Nieko, ne pirmas ir ne vienintelis kartas – paprasčiausių faktinių klaidų profesorius seniai nebesivaržo („Cosmopolitan“ skaitytojos gi vis tiek nepastebės, o kolegos nieko nesakys). Pvz., kita citata iš to paties interviu: „Kaip auklėti jaunimą? Na, pirmiausia prisiminkime Antiką. Ten niekas nieko neauklėjo.” Tikrai?! Įdomu, ką pats Šliogeris apie Antiką prisimena, jei pamiršo tais laikais skrupulingai taikytą įvairiapusio laisvų žmonių ir netgi gabesnių vergų lavinimo sistemą. Ir apskritai, kaip šiam eruditui pavyksta gėrėtis graikais, kurie, pagal jo paties kriterijus, tebuvo “iškrypėliai”? Labai jau seniai, matyt, skaitytas Platonas (taip bijojęs, kad jo tekstai gali pakliūti į bet kieno rankas) ir ta pati “Odisėja”… Geriau jau gal būtų išmokta megzti (beje, tam vadovėliai nebūtini)?

Ridet et odit („juokiasi ir bjaurisi“) – taip Antikos kultūra įsivaizdavo teisėtą dievų žvilgsnį į žmones. Ko gero, savo reakcijos šioje situacijoje negalėčiau apibūdinti tiksliau.