J.Špakauskas. Fizinės invisizmo formos

Prieš keletą mėnesių nagrinėjau socialinį reiškinį – neapykantos ideologiją – užnuodyjusią ne tik mūsų viešąją erdvę, bet ir daugelio mūsų visų protus. Šį reiškinį, invisizmą, vadinamą skirtingais vardais bei įgavusį liūdinantį mastą, nagrinėja nemažai viešųjų intelektualų, nemažai kalbama ir akademinėje aplinkoje, tiesa, kasdien tai matome ir savo akimis. Bet šįkart ne apie mentalinį ar intelektualinį šios neapykantos lygmenį. Šįsyk kalba eina apie fizines invisizmo formas. Pastarosios tiesiog stulbina.

Bauginantys invisizmo pavidalai ir kaukės

Invisizmas, suprantamas kaip neapykanta kone viskam, kas nors kiek pretenduoja į iliuziškai saugų status quo, yra sukeltas frustracijos, jog niekas negali pasikeisti į gera ir nieko neįmanoma pakeisti ar paveikti, visų pirma, dėl įsigalėjusios sistemos begalybės ir apgailėtino individo menkumo prieš ją. Kone beviltiška situacija, nes nėra nei tvarios bendruomenės, nei pilietinės visuomenės, nei sąžiningos valdžios, nei autoritetų – vien tik korupcija, amoralūs politikai, oligarchai, stambusis verslas, parazitinės jėgos iš Rytų ir kiti demonai.

Šis beviltiškumas, suvokiamas tiek visiškai sąmoningai, tiek pasąmoningai, kasdien, nors ir skirtingu mastu, veikia kiekvieną mūsų visuomenės ląstelę. Skirtingas formas jis įgauna skirtingų žmonių sąmonėje, ypač atsiskyrėlių, bendraminčių stokojančiųjų, kartais idealistų, kartais ir viskuo nusivylusiųjų.

Vieni invisizmo pavidalai atviri, kaip knygos, antai antri maskuojasi po įvairiomis kaukėmis ir tampa vargiai atpažįstami. Esama begalybė neapykantos veidų ir nė vienas jų neguodžia.

Formų įvairovė turinio monopolyje

Gana primityvūs fizinio invisizmo pavidalai aptinkami internetinėje erdvėje – anoniminių komentatorių terpėje (šio teksto taipogi). Ne tik komentatoriai, bet būtent anoniminiai – savo nuomonės, savo žodžio, savo paties esybės bijantieji. Juk tamsoje drąsos nereikia – už save pakovoti yra tikroji drąsa ir tikrasis ryžtas, ne kažkam suknežintas veidas (ar nuotaika).

Anoniminiai komentatoriai, „froidiškąja“ dvasia, psichoanalitikų kartais pavadinami „internetiniais ekshibicionistais“, neretai nėra vien tik nepraustaburniai provincialai. Atvirkščiai, jie dažnai esti išsilavinę žmonės, tarsi ir radę savo vietą „po saule.“ Jie neturi vieno priešo, tačiau puola visus, tikėdamies autoriaus reakcijos, įniršio, susidūrimo – visai kaip kovai provokuojantis banditas.
Psichoanalitikų teigimu, tokių komentatorių tikslas – destrukcija. Ir baudžiama čia ne už neišmanymą, o už sugebėjimą, kartais ir talentą. Juk kartais komentuojama net ir visiškai neskaičius teksto – antraštės ir tūkstančių komentarų masalo pakanka.

Tokie invisistai neretai yra viršininko užguitos „biuro žiurkės“ ar, kaip kartais juokaujama, vaikai, neturėję atskiro kambario, bet kone visais atvejais tai yra pakankamai padorūs žmonės, išstumti iš savo paties gyvenimo ir savo valstybės - įtakos, kontrolės, dinamikos ir pažangos prasmėmis.
Invisistai kasdien stebimi ir Lietuvos keliuose, nemandagių, kartais netgi žiaurių vairuotojų pavidalais, kai už užblokuotą mašiną ar netiksliai atliktą manevrą iš automobilio gali būti išvilktas vairuotojas (netgi vairuotoja) ir apkultas be jokio pasigailėjimo.

Viskuo nusivylusieji dažnai yra ir „žmonės spintos“ ar „skustapročiai“ (labai trumpais plaukais ir dar trumpesniu supratimu) – kartais net ne tiek sveiko proto, kiek vidinio saugumo, pasitikėjimo savimi stokojantieji.

Atgrasi išvaizda pastato tarsi nematomą atsiribijomo sieną, kai saugumas garantuojamas ignoravimu ar nebylia baime net nesiartinti. Pagarba juk užtarnaujama per ilgą laiką ir paremiama tam tikru turiniu, štai baimė – momentali.

Panašaus elgesio analogijų aptinku ir subkultūrų atstovų tarpe, kur begalinis nepasitikėjimas savimi transformuojamas į, paradoksalu, iššaukiančią išvaizdą. Nors abiem atvejais („skustapročių“ ir subkultūrų atstovų) tikrasis veidas nesunkiai įžvelgiamas tokių žmonių akyse – pasitikėjimo nė krislo, tik įniršis ir frustracija, dažnai pagardinta svaiginančiu etilo, amfetamino ar metano (galima ir „daugiakultūrė“ kombinacija) etc. kokteiliu.

Fizinių invisizmo formų neretai įžvelgiu ir nevaldomuose paauglių šėliojimuose kapinėse ar miestų centruose, kur kartais net sadistinių pavidalų įgauna iš pažiūros padorių šeimų atžalos. Man kartais atrodo, jog, visų pirma, taip tylomis maskuojamas jaunų žmonių kerštas juos apleidusiai šeimai (visų pirma, tėvams), smurtaujančiam tėvui ar geriančiai motinai.

Alkoholizmas ir besaikis kvaišalų vartojimas yra kita fizinė invisizmo forma, tiesa, šįkart nukreipta ne tiek į išorę, kiek į tikslingą savinaiką, užbaigiant šią sekinančią „beprasmę“ egzistenciją, savo neviltį, neapykantą ir pasidavimą gesinant svaigiame ekstazės mišinyje.

Tikslingas savęs naikinimas galiausiai veda į pražūtį, kurią kiti vis stengiasi pagreitinti. Savižudžiai jau kuris laikas nebelaidojami „drugelių kapinėse“, bet vis dar šį kelią besirenkantieji.
Savižudybės fenomenas yra aukščiausia socialinės kančios išraiška. A.a. Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, jog mūsų visuomenėje yra įsijungęs kažkoks nelemtas savinaikos mechanizmas, bet mes vis dar nežinome, kaip šią velnio mašiną sustabdyti. 

Švelnesnes invisizmo formas kartais įgauna ir fanatikai tikintieji, kraštutinių judėjimų šalininkai, vietinių „dievukų“ apologetai, gaunantys vienintelę alternatyvą „bedieviškame“ pasaulyje ir įtikintys į paskutinį kelią, kai jau nebelieka kuo tikėti. 

Kartą užkalbintas vieno tokių fanatikų ir paklaustas, „kuo šiame pasaulyje dar galima tikėti?“, aš atsakiau „valdžia“ – tuo mūsų gražus dialogas ir nutrūko – ja jau niekas nebetiki, ji gadina, nes pati yra iki kaulų smegenų sugedusi.

Fanatiškus karjeristus aš laikau šio socialinio fenomeno pavyzdžiais, kur nesibaigiančių darbų gausybėje ištirpsta asmeniniai rūpesčiai nuo meilės, kuria neleidžiama džiaugtis, iki netekčių, su kuriomis niekaip nesusitaikoma. Psichologai tą, ko gero, pavadintų sublimacija.

Laimingą šeimą ir netgi dvasios ramybę šiandien atstoja aukštos pareigos, pajamos ir statusas – visa tai akivaizdūs pavyzdžiai, kaip viskas mūsų gyvenime pamažu įgauna gana konkrečia kainą, net jei ji ir niekaip nepaverčiama pinigine išraiška.

Galiausiai po visa šių formų begalybe slepiasi viena ta pati neapykanta – invisizmas – užėmęs visą turinio monopoliją.

Aklavietė ir alternatyvos

Niekaip nepaliauju stebėtis, kaip XXI postmodernybės amžiuje žmonės, užuot naudojęsi kaip niekad plačiai prieinamo švietimo galimybėmis (drauge ir mokymosi visą gyvenimą), technologijų ir visapusės pažangos plėtra, tampa vis kvailesni ir paviršutiniškesni, bet vis labiau savimi pasitiki. 

Šiandien nebeliko ne tik kritiško požiūrio į aplink mus vykstančius procesus, mus supančius žmones, bet, svarbiausia, kritiško požiūrio į save pačius. Pamažėle ėmėme gyventi visuomenėje (ir visuomenėse), kuriose gyvena daugybė „daug ką“ sugebančių žmonių, stinga tik apčiuopiamų viso to įrodymų. Žmogus pats savaime yra universali vertybė, bet patrauklumas neatsiranda sulig jo gimimu, tačiau palaipsniu randasi visapusiškai vystantis, kaip pilnaverčiam socialiniam aktoriui, kuris visuomenėje turi ne tik teises, bet ir pareigas.

Neapykanta ir jos sukėlėja – frustracija – sąlygota įsivaizduojamo negalėjimo nieko pakeisti, laipsniškai nyksta sulig augančiu vaidmeniu nebūtinai nacionalinės televizijos transliacijose, bet ir savo šeimoje ar bendruomenėje, kai visos žmogiškosios pastangos yra nukreipiamos bendro labo link. Tik dalyvaujant ir buriant bendraminčius randasi ne tik bendruomeniškumo jausmas, bet ir entuziazmas, jog ir aš galiu šį tą pakeisti. Per šį dalyvavimo procesą ugdoma ir žmogaus asmenybė.

Pasaulio negali pakeisti vienas žmogus, bet kai kurie iš jų bent kažkiek tą pasaulį pakeitė. Tačiau ir tai jiems pavyko tik tada, kai jie patikėjo savimi ir, žinoma, žmogumi, kuris ir yra viso šio pasaulio, kuriame gyvename, centras.