R.Baločkaitė. „Eik tu megzt…“

Mane žavi pabaisos, kalbėdamas apie Dievą, sakė žmonių niekintojas ir gyvenimo nekentėjas Emilis Cioranas. Mane irgi žavi, negali sakyti – blogis, kaip ir absurdas, turi tam tikro žavesio. Prisimenu, sulaikius kvapą n –ąjį kartą stebėjau tą kadrą, kaip lėktuvai rėžiasi į pasaulio prekybos centrą. Prisimenu, pakerėta ir siaubo apimta, n-ąjį kartą skaičiau, - kaip Dainingasis Katinas Vilius, sėdėdamas ant unitazo, savo Džiuljetai rašo meilės SMS.

Prie neteisybės taip pripratau, jeigu jos nebūtų, - turbūt, beprotiškai pasiilgčiau. Turbūt pati imčiau krėsti šunybes – kaip Liza Simpson, kuri ėmėsi plėšyti tapetus nuo sienų „norėdama užpildyti emocinę tuštumą, kurią Barto išėjimas paliko Simpsonų šeimoje“. Kai nutinka blogi dalykai, o būtinybės iškyla prieš tave grėsmingu pavidalu, išgyveni jas automatiškai, negalvodamas, pavergtas nepermaldaujamos tikrovės, susvetimėjęs sau pačiam ir savo būčiai, nesugebi užmegzt jokio ryšio netgi su nuosavu skausmu.

Rasa Baločkaitė

Visokie teisuoliai mane yra siuntę ir ne tokiomis kryptims, bet nieko neatsitiko, - aš dažniausiai kur norėjau, tai ten ir ėjau.

Tik paskui, po laiko, klausydama svetimų istorijų su nelaiminga pabaiga, atpažįsti ir pamatai save tarsi iš šalies, tada, tai Damoklo kardas jau nekaba virš tavo galvos, išgyveni tai kaip prideda, - ceremoniškai, - su visomis emocijomis, ašaromis, su siaubu, užuojauta, atjauta, gerumu... Tik tada, kai ledai jau ištirpę, pradedi drebėt. Kai krūpčioji vidury nakties, kalbėdama, gerą valandą, mobiliuoju telefonu - dalini gerumą lengva ranka, nustebindamas tuo žmones, nors iš esmės užjauti tik save patį, kurį atpažįsti kitame… O jei neatpažįstu savęs, tai būnu šalta, emociškai neprieinama ir tyli. Tada, žmonės sako – tavo širdis iš akmens. Taip, sakau, iš akmens – iš deimanto.

Praėjusi savaitė buvo pilna malonių. Vienas žmogus šitaip dedikavo knygą - „Mergaitei iš žemuomenės“. Nors ne man asmeniškai, bet vis vien, pasijutau lyg man būtų atlyginta už nuolankų atsidavimą proletariatui. Pastebėjau, šiais laikais, labai madinga kažką mesti – mest svorį, mesti sutuoktinį, mesti rūkyti arba gert... Bet paprasčiau būtų mesti lauk visą puikybę ir tuštybę, o jau po to, daugiau nebereikėtų vargt.... Kaip rašė Josifas Brodskis, šitas Leningrado chuliganas, irgi turėjęs nemažą pabaisiškumo dozę, - „Ačiū Dievui, aš svetimas, aš nebekaltinu nieko…“ Geriau ir nepasakysi, pasisekė žmogui... Ačiū Dievui – tai jau tikrai.

Man patinka pabaisos. Jos ateina iš už kalbos, ribų, iš ten, kur, anot Richardas Rorty, tik bejėgiškas pasyvumas arba smurtas, ir alsuodamos skausmu, apimtos siaubo, svaidosi pykčio liepsnomis... Jos atsėlina, antidemokratiškos, radikalios, išvadina elitą padugnėmis, feministes – ligonėmis, liepia eit į virtuvę ir imtis megzt... O vis vien, turi kažkokio keisto žavesio.

Juk nieko baisaus, visokie teisuoliai mane yra siuntę ir ne tokiomis kryptims, bet nieko neatsitiko, - aš dažniausiai kur norėjau, tai ten ir ėjau. O dabar, kaip Brodskis, nebekaltinu nieko – ir ačiū Dievui. Dabar, jaučiuos stipri ir suaugusi, ir manęs nebereikia globot ir nuo nieko saugoti. Net ir nuo pabaisų. Nors kartais vis dar krūpčioju nuo neviltim alsuojančių jų nasrų – bet tik iš užuojautos, o ne iš baimės ar nevilties...

Moterys ir mezgimas. Paradoksalu, man šie dalykai tapo pirmąją bebaimiškų ir beatodairiškų, išlaisvinančių, emancipuojančių klajonių patirtimi. Felieke, mano pirma bičiulė ir „sugyventinė“ Niujorke, - kai pramerkiau akis ryte, kažkieno ranka juodai lakuotais nagais karojo nuo antrojo aukšto gulto, o beprotiškais atspalviais švytintys batai tarsi šaipėsi pakampėje, gąsdindami femina sovieticus manyje. Taip prasidėjo mudviejų pažintis. Felieke, nutrūktgalvė menininkė iš Amsterdamo, buvo – kaip čia pasakyt – mezgėja. Ji megzdavo miniatiūrines aukso avytes, raštuotas kepuraites higieniniams tamponams, dar širdeles – spermatozoidus, tarsi kūdikius besisupančius moheriniuose lopšiuose, ir haute coutureapdarais išpuošdavo arbatinius šaukštelius...

Ji atvyko į Niujorką ar į kažkokį seminarą, o gal į savo parodos atidarymą. Šito neprisimenu, tik prisimenu, kad mums abiem tai buvo Niujorkas Pirmas Kartas. Su ja dalindavomės kavos puodeliu, cigaretėmis ir viena bendra metro kortele. Svajojom apie geresnius laikus, kai atvykę į Niujorką apsistosim geresniuose viešbučiuose. Nežinau, kaip Felieke, bet aš vis dar apsistoju prastuose. Nes lig šiol vis dar esu mergaitė iš žemuomenės ir geriausiai jaučiuosi proletariškoje aplinkoje.

Galbūt dėl tos pačios priežasties, lig šiol vengiu bankų. Kai paskutinį kartą lankiausi toje institucijoje, gerbtinoje ir solidžioje, čia buvo reklamuojama speciali akcija - indėlis senjorams, ypatingos palūkanų normos plius – „Olialia“ mergaičių kalendorius dovanų. Kai per TV pamatau šitas pupytes, dosniai eksploatuojančias moteriškas grožybes, norisi man jas pasiųst kuo toliau. Bet, kai pagalvoji - absurdiška žmogų siųsti ten, kur jis jau ne kartą ir –su džiaugsmu, neabejotinai – pabuvojo. Šitaip jų jau nepagąsdinsi. Todėl, mintyse sakau – „Eik tu, Oksana, megzt…“ Nes Plutarcho tu juk neskaitysi, todėl, sakau – eik tu megzt.