Tas „penkiolikos metų darbas“, tiesa, niekada nepasireiškė jokiais tiriamaisiais moksliniais darbais. K. Mikšio biografijoje apskritai nėra tokio reiškinio, kaip moksliniai straipsniai. Apie Kauno pilį jis neparašė nė eilutės, kuri būtų išspausdina bent kokiame bulvariniame laikraštyje. Na, bet juk ne visi gali būti rašytojais. Svarbu, kad žmogus būtų tiesiog Kauno pilies „ekspertas“ – tuomet jis bus nepakeičiamas, kai reikia įsisavinti tai piliai norvegų atseikėtus milijonus.
Viskas prasidėjo 2004 m., kai iki tol niekam nereikalinga ir apleista Kauno pilis buvo perduota Kauno savivaldybei. Tikėtasi, kad ši pasirūpins Kauno pilies atgaivinimu, deja, čia iš karto susiformavo apsukrių žmonių grupelė, kuriai parūpo tam skiriami pinigai.
Kauno pilies tyrinėtojų niekas neieškojo – 2005 m. buvo formaliai paskelbtas konkursas Kauno pilies atstatymo galimybių studijos rengimui, kurį be konkurencijos laimėjo modernius pastatus projektuojanti uždara akcinė bendrovė „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“ (sutrumpintai – „P.A.R.Y.Ž.I.U.S.“). Šios bendrovės vardu tris pilies atstatymo projekto variantus (besiskiriančius tik darbų apimtimi) paruošė Kęstutis Mikšys.
Anksčiau Kauno pilies tyrinėjimuose jis buvo pasižymėjęs tik tuo, kad prieš keliolika metų, bandydamas kompiuterinės grafikos galimybes, kompiuteriu ant Kauno pilies griuvėsių nupiešė trūkstamas dalis, kaip jam tuomet pasirodė reikalinga. Tas piešinukas ir tapo pilies „atkūrimo“ projekto pagrindu.
Kadangi pagal įstatymus tokiam „atkūrimui“ reikalingas visuomenės pritarimas, buvo imituota ir visuomenės apklausa. Ją itin neprofesionaliai atliko K. Mikšio bendrovės pasamdyta viešoji įstaiga „Nacionalinių projektų rengimas“. 2006 m. gegužės 11–13 dienomis, parodos „Kauno dienos“ metu, ji apklausė 120 žmonių, o dar 103 respondentus apklausė patys Kauno savivaldybės darbuotojai. Visa tai susumavus, padaryta išvada, kad Kauno pilies atkūrimui pritarė 99,55 procentai gyventojų – ko gero pirmas toks atvejis po sovietų valdžios žlugimo!
Deja, apklausos anketoje apie pritarimą Kauno pilies atkūrimui net nebuvo klausiama. Klausta gerokai abstrakčiau: „Ar manote, kad Kauno pilį reikia atstatyti / sutvarkyti?“ Atstatymas ir sutvarkymas nėra tas pats, taigi net tokio paprasto klausimo anketos rengėjai nesugebėjo suformuluoti. Antrasis klausimas vertė pasirinkti, „kuris Kauno pilies atstatymo variantas jums patinka?“ Galima buvo pasirinkti vieną iš trijų K. Mikšio pasiūlytų variantų, o galimybės atsakyti „nė vienas“ nebuvo. Renkamasi buvo iš trijų maketų, kurie gana abstrakčiai demonstravo atkuriamus pilies tūrius.
Taigi, žmonės pasirinko: 5 procentai – už minimalų atstatymą (tik vienas bokštas ir sienos fragmentai šalia jo), 32 procentai – už atstatymą ant iki šiol išlikusių pamatų (du bokštai ir siena tarp jų), 63 procentai – už visos pilies atstatymą. Čia reikia iš karto pastebėti, kad trečiasis variantas šiuo metu yra neįmanomas, nes nenustatytas net pilies planas (tą galbūt leistų padaryti tik tolesni didelės apimties archeologiniai tyrinėjimai). Tiesa, tai nesutrukdė K. Mikšiui suprojektuoti ir šį variantą. Iš karto po apklausos jis buvo išmestas į šiukšlių dėžę.
Visuomenė negali atsakyti į nekorektiškai suformuluotus klausimus, tad apklausa iš esmės buvo niekinė ir beprasmiška. Bet prasmės čia niekam ir nereikėjo. Dabar realizuojamas K. Mikšio projektas savo apimtimi atitinka pirmąjį variantą, kuriam pritarė 5 proc. respondentų. Tad su tokia „apklausa“ ir tokiais rezultatais Kauno savivaldybė skelbiasi gavusi visuomenės pritarimą!
Šiemet, spaudžiama Kauno apskrities administracijos, Kauno savivaldybė rugpjūčio 24 – rugsėjo 4 dienomis surengė dar vieną apklausą dėl Kauno pilies atkūrimo projekto, kurioje dalyvavo 575 asmenys. Nepaisant didelių Savivaldybės administracijos darbuotojų pastangų (jie surinko 179 K. Mikšio projektą remiančius parašus), pasirodė, kad 392 apklausos dalyviai (69 procentai visų dalyvių) pasisakė prieš K. Mikšio projektą. Šį faktą, beje, Savivaldybė tik užfiksavo ir iš karto „pamiršo“, nes jis tiesiog neatitiko grupės draugų planų. Šiandien Kauno savivaldybė ir toliau viešai skelbia, kad visuomenės pritarimas yra gautas!
2006 m. rugsėjo 7 d. ši Kauno pilies galimybių studija buvo pristatyta Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų išplėstinės tarybos posėdyje, kuris jį palaimino, nors šiuolaikinės architektūros bei urbanistikos specialistai savo kompetencijos ribose apie pilių architektūrą privalo išmanyti maždaug tiek, kiek stomatologas – apie širdies operacijas.
O kiek gi apie Kauno pilį išmano tas „vienintelis ekspertas“ K. Mikšys? Neseniai į mano rankas pakliuvo jo parašytas aiškinamasis raštas Kauno pilies atstatymo galimybių studijos architektūrinei daliai. Į šį 4 puslapių raštą ne tik sutilpo visos K. Mikšio žinios apie Kauno pilį (joms pakaktų ir 2 puslapių), bet ir pilies ateities vizijų pristatymas bei kuklus naudotos literatūros sąrašas, susidedantis iš 8 pozicijų. Pastarosios aprašytos naudojant originalią bibliografinio aprašo formą, būdingą silpniau besimokantiems studentams.
Ką gi sužinome apie Kauno pilį? Lieka neaišku, kada statyta pirmoji Kauno pilis – „XIV a.pp“, kaip teigiama pirmajame rašto puslapyje (spėju, kad iki šiol mano neregėta santrumpa „pp“ reiškia „pirmąją pusę“), o gal „XIII a. II p.“, kaip tvirtinama antrajame to paties rašto puslapyje. Tiek to.
„Pirma ir gana plati informacija apie Kauno pilį siekia 1362 metus“, - rašo mūsų ekspertas, o mes būkime atlaidūs ir nesiekime tų 1361 metų, kai apie pilį iš tiesų pasirodo pirmoji žinia. Nenorėkime ir to, kad mūsų ekspertas būtų skaitęs jo tik iš nuogirdų atpasakojamą Vygando Marburgiečio Prūsijos kroniką, kuri juk nelengvai pasiekiama (reikia nueiti į biblioteką). Tiesa, būtent ji ir pateikia seniausią informaciją apie Kauno pilį – „penkiolika metų“ ties ja besidarbuojančiam „ekspertui“ galėtų būti bent jau įdomu žvilgtelėti.
Bet gal ta seniausia informacija ir ne tokia jau svarbi, nes juk „1362 – pilis sugriauta ir nebeatstatoma“. Kitą vertus, netrukus tuo suabejosime, nes perskaitysime tokią K. Mikšio įžvalgą: „Kęstutis, vildamasis sutramdyti Ordino militaristinius kėslus, netrukus pastatė naują pilį ir ją pavadino Naujuoju Kaunu. Pilis ir toliau nuolat buvo puldinėjama, ji ėjo iš vienų rankų į kitas. Tačiau po Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę“. Štai ir „paaiškėja“, kad Naujojo Kauno pilis buvo pastatyta visai ne Nemuno ir Nevėžio santakoje, kaip žinoma visiems kitiems tyrinėtojams, o yra vienas iš Kauno pilies raidos etapų!
Tiesa, tas „Naujojo Kauno“ etapas vis dėlto liko neįrašytas į pilies istorijos chronologinę lentelę, kurioje puikuojasi du kiti etapai: „1385–1390 – pastatomi medžio molio įtvirtinimai“ ir „1392–1400 – pastatyta antroji Kauno pilis“. Tokie etapai, beje, iš tiesų buvo, tik bėda, kad K. Mikšio pateiktas jų datavimas nurašytas nuo lubų. Žmogus girdėjo varpus, tik nesuprato, kur jie skamba. Antai 1384, 1385 ir 1391 m. apie Kauną kalbantys rašytiniai šaltiniai (Johano Posilgės, Vygando Marburgiečio kronikos) čia mini tik „vietą, kurioje kadaise stovėjo Kauno pilis“, taigi – akivaizdžiai jokių „medžio molio įtvirtinimų“ (kitaip sakant, medinės pilies). Nei medinės, nei mūrinės pilies nemėginta statyti per visą laikotarpį, kuriame K. Mikšys sutalpino net du Kauno pilies raidos etapus.
Apie Kauno pilies statybą Johanas Posilgė kalba tik 1401 m. pradžioje – tuomet ją pastatė Vytautas, ruošdamasis karui su kryžiuočiais, bet šią pilį dar tų pačių metų rugsėjo 22 d. sudegino pati lietuvių įgula. Tai ir buvo tas trumpas archeologų fiksuojamas medinės pilies („medžio molio įtvirtinimų“) etapas. Ir tik po to buvo pastatyta antroji mūrinė Kauno pilis, kurią Vytautas pastatė maždaug tarp 1404 ir 1408 m., taikos su Vokiečių ordinu metu, kuomet su vokiečių miestiečių pagalba kūrė ir patį Kauno miestą (proceso pabaigą žymėjo 1408 m. Kauno miestui suteikta magdeburginė privilegija). Ši data svarbi ir Kauno pilies architektūros tyrinėjimams, nes būtent į ją reikia orientuotis ieškant analogijų.
Turbūt niekam jau nebekils noro tikėtis iš autoriaus minimalaus istorinio konteksto supratimo – bent tiek, kad Kauno pilis negalėjo prarasti strateginės reikšmės bent jau iki Melno taikos (1422 m.), kuomet tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino dar tebevyko kovos, o Vytautas Nemuno pakrantę žemiau Kauno stiprino 1412 m. atstatytomis anksčiau sugriautomis medinėmis Veliuonos ir Pieštvės pilimis.
Bet gal K. Mikšys nesiorientuoja tik jam „nereikalingoje“ istorijoje, bet užtat puikiai išmano visus duomenis apie pilies architektūrą? Kur jau ne – visi žinomi ikonografiniai šaltiniai sutartinai rodo, kad abu išlikę Kauno pilies bokštai buvo apvalūs, o K. Mikšys antrąjį bokštą vis tiek suprojektavo keturkampio plano, mat toks yra dabar išlikęs jo pamatas. Nuvažiuotų bent į Trakus pasižiūrėti, kaip atrodo apvalus bokštas su keturkampiu pamatu, juoba, kad įsirašė Trakų pilis tarp savo „nagrinėtų“ analogijų, nors ir nežinojo, kad ji statyta lygiai tuo pačiu metu, kaip ir antroji Kauno pilis.
Ar galėjo tokias žinias turintis asmuo parengti Kauno pilies atkūrimo projektą? Akivaizdu, kad ne. Iš čia ir jo noras viską suabstraktinti bei demonstratyviai modernizuoti – kai nėra elementariausių žinių, ieškoma priemonių, kaip jų poreikį apeiti. Tuomet pradedamas neigti pats žinių reikalingumas.
Deja, tokios „inovacijos“ draudžiamos Lietuvoje galiojančių įstatymų bei tarptautinių konvencijų. Atkūrimo sąvoką aiškiai apibrėžia Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas: „Atkūrimas – neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai“. Taigi, įstatymas reikalauja, kad atkuriami elementai būtų 1) nustatyti tyrimų pagrindu, 2) tiksliai pakartojami arba naujai sukuriami. Suprantama, kad tuo atveju, kai atkuriamo objekto dalys yra naujai sukuriamos, reikalavimas tai pagrįsti moksliniais tyrimais neišnyksta.
Tuo tarpu Lietuvos ratifikuota Europos architektūros paveldo apsaugos konvencija reikalauja vykdant architektūros paminklų konservavimo darbus, taikyti tradicines medžiagas: „Kiekviena Šalis įsipareigoja įgyvendinti integruotą konservavimo politiką, kuri (...) skatintų tradicinių įgūdžių ir medžiagų taikymą ir plėtrą, kaip esminį veiksnį užtikrinant architektūros paveldo ateitį.“ K. Mikšio projekte numatytų stiklo ir plieno konstrukcijų niekaip negalima priskirti tradicinėms pilių statybos medžiagoms, jau nekalbant apie pačių konstrukcijų absurdiškumą pilių architektūros kontekste.
Dėl K. Mikšio projekto kilus skandalui, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pavedimu šių metų spalio 30 d. Kauno pilies „atkūrimo“ projektas buvo svarstomas Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdyje. Niekam iš komisijos narių nekilo abejonių, kad šiuo projektu joks Kauno pilies atkūrimas nevykdomas. „Čia yra Kauno pilies išryškinimas ir atgaivinimas – ne atkūrimas“, – pabrėžė Komisijos narys ir buvęs jos pirmininkas Jonas Glemža, nors jis ir stengėsi tą „išryškinimą“ pateisinti.
Kitas Komisijos narys, žinomas archeologas Eugenijus Jovaiša, referuodamas ir projektui nepritariančio urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio nuomonę, atmetė šį projektą kaip netinkamą bei nurodė: „Iš tikrųjų čia yra klausimas toksai, kas čia iš tikrųjų dabar vyksta? Ar Kauno pilies atkūrimas? Ar vyksta tiktai, kaip ką tik buvo pasakyta, Kauno pilies likučių suakcentavimas – sakyčiau, gilesnis akcentas dedamas? Tai jeigu dėl Kauno pilies atkūrimo, tai jis akivaizdžiai šiuo projektu nevyksta. Čia net negalima šnekėti apie Kauno pilies atkūrimą. Ogi pirmiausia dėl to, kad nepradedama rūpintis tuo, kuo reikėtų tokiu atveju rūpintis.“
Bet, kai visą tai išklausęs Seimo narys Gintaras Songaila paprašė, kad Seimo komitetui Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė atsakytų, kas gi iš tikrųjų vyksta Kauno pilyje, nes projektas, už kurį gaunami pinigai vadinasi „Kauno pilies atkūrimas“, iš karto gavo tokį pirmininkės atsakymą: „Žinot, ką? Visi Europos pinigai struktūriniai – jų pavadinimas yra visiškai netinkamas. (...) Taip kad gal šiuo momentu nesikabinkim prie pavadinimo, nes iš tikrųjų pavadinimai būna įvairūs – taip, kaip naudingiau politikai.“
Visada maniau, kad pinigų paėmimas už vieną darbą, o panaudojimas kitam yra sukčiavimas – kriminalinis nusikaltimas, numatytas Baudžiamajame kodekse, už kurį skiriama iki 8 metų kalėjimo. Bet, pasirodo, tai yra veiksmas, kuris viešai rekomenduojamas valstybės institucijos posėdyje! Dar labiau stebina tos pačios G. Drėmaitės tariamai posėdžio metu išsakytų minčių pagrindu surašytas atsakymas Seimo komitetui.
Paminėjusi G. Songailos klausimą, ji be jokių išlygų rašo: „Atsakome, jog šiuo projektu bus atliekamas Kauno pilies restauravimas bei atkūrimas ir tuo išryškės jos kultūrinė vertė.“ Vardan ko demonstruojamas toks įžūlumas, rizikuojama (o gal nerizikuojama?) savo karjera? Į šį projektą jau įklimpo tiek žmonių, kad „otkatų“ nuo tų dviejų milijonų nebepakaks. Bet gal tai tiesiog lojalumas korupcinių ryšių sistemai „aš tau – tu man“, kuri susijusi su kur kas didesnių pinigų plovimo sėkme? K. Mikšys, beje, yra minėtos Kultūros paveldo komisijos narys, asmeniškai dalyvavęs Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas jo projektas.
Bet... ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji. „Atkūrimu“ pavadintas K. Mikšio Kauno pilies modernizavimo ir pavertimo šiuolaikinės architektūros „šedevru“ projektas jau įgyvendinamas. Ant senųjų Kauno pilies sienų jau liejasi betonas, pilies gynybinė siena virsta modernia laiptine, dygsta metaliniai karkasai, lekia lauk kažkada pilies sienas saugoję stogeliai. Piliai skirti milijonai neišvengiamai ir su dideliu apetitu bus įsisavinti. Skanaus!
Tik... visa tai konstatavus, norisi projekto autoriui užduoti kito žymaus aferisto Ostapo Benderio suformuluotą klausimą: „Kisa, kam tau tie pinigai – juk tu neturi fantazijos!“