Ą.Bagdonas.Visi mes gėjai

Anksčiau vengiau homoseksualumo Lietuvoje temos, nes tai atrodė tik kaip dirbtines aistras keliantis ir taip dėmesį nuo tokių svarbesnių klausimų, kaip prieštaringų reformų kritika, korupcija ir politinės sistemos raida, nukreipiantis klausimas. Klydau, nes problemos, kurias kelia gėjų teisių užtikrinimas Lietuvoje, turi gilesnes vertybines šaknis, iš kurių išauga ir daug kitų šiandienos Lietuvos problemų.

Dabar man atrodo, kad nuo to, kaip bus išspręstas gėjų teisių klausimas – ar turi jie teisę jaustis visaverčiais visuomenės nariais, viešai burtis, sudaryti santuokas, ar ne - priklausys, kokia bus Lietuvos visuomenė. Bet kuris politikos filosofas šią temą išnagrinėtų žymiai geriau, bet jie, išskyrus profesorių Leonidą Donskį ir Kęstutį Girnių, kažkodėl to nedaro, todėl išdėstysiu savo neprofesionalų požiūrį.

Dažnai viešajame diskurse brėžiama skirtis tarp daugumos ir mažumos teisių bei interesų yra netiksli. Nuolatinės daugumos nėra, yra tik daugybė mažumų, iš kurių viena turi valdžią ir todėl teisę kelti klausimus, kurių pagrindu formuojasi laikinos daugumos. Skirtingais klausimais formuosis skirtingos daugumos ir mažumos, todėl daugumos apibrėžimas yra santykinis, priklausantis nuo to, apie ką kalbame.

Net ir dauguma vienu klausimu, pavyzdžiui, vyrų meilės vyrams, priklausys nuo to, kokį turinį ir formą šiam klausimui suteiksime. Kiekvienas daugumos konkrečiu klausimu atstovas turėtų bent jau atsižvelgti į tikimybę, kad kitu klausimu ar kitaip suformulavus tą patį klausimą jis atsidurs mažumoje, todėl riboti valdžią turinčios mažumos galimybes kelti tam tikrus klausimus. Iš čia teiginys – visi mes tam tikra prasme gėjai, visi, kuriems svarbi mūsų visuomenės sveikata, turėtų išeiti į tas eitynes.

Kur ir kokiais principais Vakarų Europoje brėžiama riba tarp žodžio, susirinkimų ir seksualinio gyvenimo laisvių bei įsivaizduojamų daugumos vertybių suponuojamų bendrų normų įtvirtinimo? Pirmiausia reikia skirti viešąją sritį nuo privačios. Vakarų Europoje valstybė gerbia asmens autonomiją ir stengiasi nesikišti į privačią sferą, tai yra tą protinę ar fizinę veiklą, kurios metu susiformuoja asmens vertybės, išskyrus tuos atvejus, kai vieno individo veikla pažeidžia kito individo teises. Pavyzdžiui, kaip, ką ar keliese suaugę žmonės vienas su kitu daro lovoje ar kur kitur, nėra nei valstybės, nei visuomenės reikalas, jei jie tai daro bendru sutikimu. Vaikai ir gyvūnai tokio sutikimo nėra pajėgūs duoti, todėl čia brėžiama riba, už kurios valstybė įsikiša tam, kad užtikrintų savimi pasirūpinti negalinčiųjų teises.

Kokia plati Vakarų Europoje yra privati asmens sfera, suprasti galima palyginus su kitomis Europos dalimis. Pavyzdžiui, Turkijoje pirmi ir nuolat gluminantys klausimai po „iš kur esu“ yra „ar aš krikščionis, ar musulmonas, ką dirbu ir kiek uždirbu“. Privati sfera ten yra susitraukusi iki minimumo ne tik individų tarpusavio santykiuose, bet ir valstybės reguliavimo požiūriu. Daug reikia vargti, kad iš asmens dokumento pašalintų standartinį ir automatišką įrašą, kad piliečio religija yra islamas. Turkija čia tik pavyzdys, nes kaip ir kur brėžiamos ribos tarp to, kas privatu ir kas vieša, nepriklauso nuo geografijos, o nuo idėjinės visur pasaulyje kas dieną vykstančios kovos išdavų, kurios niekad nėra galutinės. Šia prasme Lietuvoje Rytų gali būti daugiau nei Vakarų, net jei mes manytumės esantys pačiame Europos centre.

Viešoji sfera yra bendrų sprendimų priėmimo vieta, sprendimų, kurie galioja visiems, nepriklausomai nuo jų pažiūrų ar gyvenimo būdo. Supaprastinus, ryšys tarp viešosios ir privačiosios sferos yra atvirkščiai proporcingas – kuo platesnė viešoji sfera, tuo siauresnė privati, ir atvirkščiai. Istorijoje, o ir šiandienos pasaulyje, galima surasti pavyzdžių, kur privati asmens sfera buvo taip siaurai apibrėžiama, kad jos praktiškai nebelikdavo. Ką galvoti ir kaip elgtis, ką valgyti, kaip rengtis, kokį namą statyti ir kokia spalva jį dažyti, kaip ir kiek kartų mylėtis, kaip auginti vaikus – visa tai gali ir jau ne kartą buvo reguliuojama ir kontroliuojama.

Sprendimai, priimami viešojoje sferoje, vadovaujasi bendro gėrio idėja ir neišvengiamai pažeidžia vienos ar kitos mažumos interesus. Todėl bendro gėrio arba visuomenės intereso turinys turėtų būti nustatomas ne šiaip atsižvelgiant į laikinos daugumos nuomonę, o į principus, kuriais remiasi ta visuomenė. Vienas iš tokių principų Vakaruose yra individo autonomija kuriant ir įgyvendinant savo vertybių sistemą. Nei valstybė, nei kita mažuma neturi teisės primesti individui vertybių ir iš jų išplaukiančio gyvenimo būdo.

Valstybė gali riboti viešą individų ar jų grupių vertybių sklaidą, jei ji skatina neapykantą ir smurtą, bet ne tada, jei ji gali sukelti neapykantos ar smurto proveržį. Šiuo požiūriu laikinojo generalinio prokuroro prašymas atšaukti homoseksualų eitynes yra visiškai nepriimtinas, tiesiog antikonstitucinis. Vien neapykantos ar nesantaikos proveržio galimybė negali riboti teisės rinktis į taikius susirinkimus, kitaip bet kokiam susirinkimui būtų galima užkirsti kelią pagrasinus smurtu, o piliečių teisės atsidurtų marginalų ir teroristų malonėje. Jei Lietuvos valstybė užtikrino JAV prezidento George’o W. Busho saugumą jo vizito metu, privalo apsaugoti ir savo piliečius. Nemanau, kad užduotis sudėtingesnė, bet tikrai ne mažiau svarbi.

Man atrodo, kad net jei jums labai nepriimtinas gėjų gyvenimo būdas, vis tiek reikia paremti gėjų eitynes. Jos nepropaguoja homoseksualumo, o siekia apginti principą, kad valstybė išlieka neutrali asmens vertybinių pasirinkimų atžvilgiu ir saugo individo autonomiją nuo kitų individų. Ar turi valstybė ir valdžią paėmusi mažuma teisę nustatyti, kad, pavyzdžiui, bikiniai pliaže prieštarauja visuomenėje priimtoms padorumo normoms? Trumpi sijonukai? Ilgi vyrų plaukai? Analinis seksas ir masturbacija? Tikėjimas reinkarnacija? Dauguma turbūt sutiktų, kad šitie klausimai nėra viešosios sferos klausimai, todėl jais neturėtų būti priimami vieši sprendimai.

Juk nenorime moralinės policijos, viešo korimo ir užmėtymo akmenimis už neištikimybę, kalėjimo už bučinį, kaip yra kai kur Rytuose ir pas kai kuriuos galvose. Valstybė turėtų likti neutrali ir vienos lyties asmenų santuokos klausimu. O jei taip, tai konservatorių pastangos reguliuoti privačių sprendimų sferą, vieši politikų pareiškimai, smerkiantys gėjų eitynes, turėtų būti vertinami tik kaip vienos mažumos mėginimas primesti savo vertybes kitai mažumai, taip pažeidžiant visuomenės interesą.

Kur norime gyventi – Rytuose ar Vakaruose? Kiek leisime valdžią turinčioms mažumoms kištis ir reguliuoti mūsų privatų gyvenimą? Dabar puiki galimybė pareikšti savo nuomonę. Šiandien visi, kas nori gyventi liberalioje vakarietiškoje visuomenėje, turėtų paremti gėjų eitynes.