Žiniasklaida neišlaikė egzamino arba gundymo reitingais. Galbūt vien LRT pozicija buvo maksimaliai artima tikrai žurnalistikai (komplimentas LTV naujienų tarnybai avansu su linkėjimu išlaikyti „neutralitetą“). Komerciniai kanalai susimovė skaudžiai. Kriminalinės, tariamai publicistinės, laidos ir kt. „tyrimai“ parodė žurnalistikoje žiojinčią etikos, nepagarbos ir profesionalumo stokos duobę.
Galima tik spėlioti, kokia galėjo būti naudinga (ne reitingais) žurnalistų pagalba visuomenei šioje sudėtingoje situacijoje. Reikėjo tik trupučio išminties, krislo sveiko proto ir mažiau garbėtroškos bei pataikavimo įsivaizduojamam ir jiems vieniems suprantamam „masių“ skoniui. Juk visos jų iškeltos versijos ir liko vien versijomis, skandalingi „faktai“ sprogo muilo burbulais ir, paradoksaliausia, visai negarantavo tų laidų išlikimo eteryje kitame TV sezone. Greičiau priešingai.
Tačiau abejoju, ar kam nors iš jų dėl to bent kiek nesmagu. Atvirkščiai, nes „padarė“ reitingus, o „po manęs nors tvanas“. Tiesa, visuomenės informavimo misija „kultinių“ - publicistinių kriminalinio gyvenimo būdo laidų kūrėjams – paikas ir nenaudingas idealistų išmislas. Darbas skerdykloje arba morge - gerokai oresnis už tokią žurnalistiką.
Nepateisinu ir nesuprantu smurto, bet išgirdęs, kad vienos tokios laidos operatorius buvo išvytas iš D. Kedžio laidotuvių, maloniai nustebau – nejaugi įvyko stebuklas ir žmonės nebenori TV matyti to, ką tos laidos rodo. Deja, kolega buvo apstumdytas ne dėl to, kad tai rodo, bet už tai, jog tai rodo taip, kaip kažkam nepatinka.
Tiesa šiuo atveju nedomina nė vienos pusės, nes nė viena pusė netiki teisingumu (pagrįstai ar ne) taip, kaip jį supranta, ir remiasi emocijomis bei žiniasklaidos diegiamomis sąmokslo teorijomis, kurios net kaip žanras yra populistinis, o praktiškai pritaikytos gali susukti ne vieną galvą. „Kas gali atmesti galimybę“, - niekas negali, bet ar norime gyventi tokiame paranojiškame įtarumo pasaulėlyje, kuriame visi prieš visus kažką tariamai rezga ir reikia rasti vieną, nesvarbu, menamą ar tikrą, priešą, kad jaustumėmės vieningi ir tvirti?
Žiniasklaida yra atsakinga ir už dar vieną dalyką – visuomenės vidinės ir išorinės komunikacijos kokybinę formą (etiškumą). Kitaip tariant, brėžia ribas tarp toleruotino, skatintino ir vengtino leksikono ir kitų bendravimo ar veikimo formų. Nenuostabu, jog nesveikai suvokta konkurencija suvulgarino žiniasklaidos žaidimo taisykles ir privertė griebtis radikalių, iššaukiančių ir menamai patrauklių formų, kurias kaip mat perėmė žiniasklaidos vartotojai ir pritaikė kasdieniame gyvenime. Todėl nėra ko stebėtis, jog vysta tai, kas vyksta.
Ar žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę už pusę metų Lietuvoje vykstančią isteriją? Taip ir nuo pat pradžių, kai D. Kedys dar gyvas būdamas siuntinėjo vaizdo įrašus ir nešiojo juos po redakcijas. Tačiau tuomet mažai kam buvo įdomu. Viskas pasikeitė, kai pakvipo krauju ir dar kai kuo. Pasipylė antraštės ir šokiruojantys anonsai skelbiantys, jog „mes parodysime dar daugiau ir iš arčiau“, „išskirtiniai kadrai iš tvirkintos mergaitės apklausos“ ir t.t.
Ar kas nors (redaktorius, žurnalistas, laidų autorius) tuomet supratęs, jog situacija tampa nevaldoma, gresia sprogimu ir visuomenės sukiršinimu, sukluso? Vieni išsigandę nuščiuvo, kiti puolė į isteriją. Ir viena, ir kita dėl išskaičiavimo. Nauda ir reitingai buvo priešpastatyti visuomenės gerovei. „Eisi į kairę – arklį prarasi, eisi dešinę – galvą pamesi“, - spręsdami dilemą blaškėsi. Dėl savęs nerimavo, ne dėl kito, bet galų gale pralaimėjome visi. Ar galėjo būti kitaip? Galėjo ir vis dar gali.
Jeigu ir reikėtų piketuoti ar ką nors nuo ko nors saugoti, tai TV kanalų būstines neįleidžiant ten eilinę savo sensaciją vežančių „kūrėjų“.