Skirtingai nuo, pvz., prieš dešimtmetį kurtų „Sodros“ gelbėjimo planų, šį kartą numatomų priemonių motyvacija yra žymiai stipresnė, atsisakyta populistinių sprendimų, vietoje jų teikiamos kad ir nepopuliarios, bet tikrą naudą duosiančios priemonės. Kaip čia neprisiminti prieš dešimtmetį tiražuotų, švelniai tariant, naivių siūlymų.
Pavyzdžiui, išnuomoti „Sodros“ nekilnojamą turtą, kuris esą sukurtų nuolatinį pajamų šaltinį. Galėčiau priminti, kad šiuo metu visų „Sodros“ turimų pastatų vertė yra 218,6 mln. litų, o tik vieno mėnesio išmokoms reikia viso milijardo. Taigi net juos pardavus, pinigų neužtektų nė savaitei.
Kitas pasiūlymas, atsimenu, buvo „Sodrai” pervesti visas pajamas iš „ypatingo“ verslo rūšių, pvz., azartinių lošimų, kazino... Čia būtų dar menkesnis džiaugsmas: 2009 m. bendrasis lošimų organizavimo veiklos rezultatas buvo 171,2 mln. litų. Šie pasiūlymai buvo seniai, tais laikais, kai vos kelių dešimčių milijonų „Sodros“ deficitas atrodė pasaulio pabaiga. Dabar deficitai, kaip žinome, jau milijardiniai.
Koncepcijoje teigiama, kad „perskirstomoji dalis (bazinė pensija) turi didelę reikšmę pensijos dydžiui, tuo tarpu asmens sumokėtų įmokų įtaka yra nepakankamai atspindėta, ir tai šią sistemą daro nepatrauklią“. Deja, koncepcijos autoriai užmiršta, kad mažų pensijų gavėjams (iki 700 Lt gauna netoli pusės pensininkų) tokia sistema vis dėlto yra patraukli, nes bazinė dalis jų pensijose sudaro didesniąją dalį, t.y. savotiškai amortizuoja menką jų pensijos papildomąją dalį.
Teisingai koncepcijoje pastebima, kad „(netekto) darbingumo lygio siekiama kaip statuso, užtikrinančio pastovų pajamų šaltinį nepriklausomai nuo darbinės veiklos“. Gal todėl Lietuva tampa neįgaliųjų tauta? Iš 2008 m. paskirtų pensijų didžiausią(!) dalį – 24,2 tūkst. sudarė netekto darbingumo pensijos, o senatvės - tik 20,8 tūkst. 2009 m. padėtis beveik nepasikeitė: netekto darbingumo pensijų – 23,6 tūkst., senatvės – 23,7 tūkst. Tokių proporcijų vargu ar kur nors Europoje surasime.
„Sodra“ yra finansiškai pažeidžiama, sako koncepcija, nes „išmokų indeksavimas nėra susietas su ekonominiais ir demografiniais rodikliais“. Keistas tvirtinimas, nes Socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnis aiškiai sako, kad „einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus... tvirtina Vyriausybė... atsižvelgiant į atitinkamų metų... Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas“. Tokiu būdu, sumažėjus „Sodros“ pajamoms, mažinamas ir draudžiamųjų pajamų dydis, tuomet sumažėja pensijos ir tuo pačiu „Sodros“ išlaidos. Negi šią aritmetiką koncepcijos autoriai užmiršo?
„Sodros“ įmokos „nėra ir nebus pakankamos siekiant subalansuoti biudžetą“. Dar viena neatrasta Amerika. Juk visuose „Sodros“ biudžetų įstatymuose rašoma: „lėšų, reikalingų valstybinio socialinio draudimo išmokoms, trūkumas dengiamas skolintomis lėšomis arba prireikus – Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu iš kitų šaltinių“. Valstybė tiesiog neleis „Sodrai“ bankrutuoti. O dėl įmokų administravimo koncepcija teisi: dvi mokesčių sistemos („Sodros“ ir Mokesčių inspekcijos) tikrai didina naštą verslui. Perdavus „Sodros“ įmokas administruoti Mokesčių inspekcijai, nauda būtų akivaizdi.
Koncepcija teigia, kad socialinio draudimo ir pensijų sistema paliečia kone kiekvieną Lietuvos gyventoją, o jos išlaidos sudaro beveik 8 proc. BVP ir tai yra didžiausia valstybės viešųjų finansų programa. Tačiau tuo girtis gal ir nereikėtų, nes, pvz., Lenkijoje šios išlaidos sudaro 12 proc. BVP, todėl vidutinė lenkų pensija siekia 1619 zlotų (1376 Lt), o Lietuvoje beveik dvigubai mažesnė – 745 Lt. O kažkada juk mūsų ir lenkų pensijos buvo panašios. Nusivažiavome...
Dokumente motyvuotai išaiškinama pensinio amžiaus ilginimo būtinybė iki 65 metų vyrams ir moterims, nuo 2013 m. kasmet pridedant po 4 mėn. moterims ir 2 mėn. vyrams, kol 2027 m. bus pasiektas 65 m. pensinis amžius abiems lytims. Visiškai logiškas ir kitas siūlymas: siekiant išankstinės pensijos, atsisakyti reikalavimo būti registruotam darbo biržoje ne trumpiau nei metus.
Kalbos, kad mūsų žmonės numirs nesulaukę naujojo pensinio amžiaus neturi pagrindo. Lietuvos vyrų tikėtino gyvenimo trukmė 2008 m. buvo 66,3 metų, moterų – 77,6 metų. Tačiau užmirštama, kad šie skaičiai rodo gyvenimo trukmę nuo gimimo. Ir jeigu vaikas, jaunuolis ar 35 metų vyras, neduok Dieve, miršta, tai jo amžius su pensija nieko neturi bendra.
Su pensija turi ryšį faktas, kiek žmogus gyvena po išėjimo į pensiją. O tie skaičiai yra tokie: sulaukę pensijos Lietuvos vyrai dabar gyvena dar 16 metų (iki 78 metų), moterys – 23 metus (iki 83). Statistikos departamento duomenimis tikėtina žmonių, sulaukusių 65 metus amžiaus, tolesnio gyvenimo trukmė yra: vyrų 13,34 metų, moterų – 17,98 metų. Pasak Eurostato, 2020 metais šie rodikliai bus atitinkamai 14,9 ir 19 metų, 2050 metais – 19 ir 22,6 metų. Beje, ta pati įstaiga prognozuoja, kad Lietuvoje 2060 metais gyvens vos 2,5 mln. žmonių. Tais metais per 65 metų žmonės sudarys 32,7 proc. gyventojų. Eurostatas teikia ir gana keistą prognozę esą po 50 metų pareigūnų valstybinės pensijos valstybei kainuos net 2 proc. BVP.
Tačiau ir dabar valstybinių pensijų įsipareigojimai yra daugiau nei solidūs. Greta 1995 m. įsteigtų gana plataus diapazono valstybinių pensijų, vėliau dar įsteigtos teisėjų, taip pat artistų, nepriklausomybės akto signatarų ir sportininkų rentos. Prie jų prisiklijavo valstybinės našlių ir našlaičių pensijos. Įdomu, kad koncepcijoje įrašytas racionalus pasiūlymas: asmenims, kurie turi teisę gauti socialinio draudimo ir valstybinę našlaičių pensiją, jų pasirinkimu mokėti tik vieną pensiją.
Gaila, bet koncepcija nieko nesako apie kitus ir valstybinių, ir „Sodros“ pensijų gavėjus, jie juk irgi galėtų pasirinkti tik vieną pensiją. Toks žingsnis, t.y. privilegijų pašalinimas nutrauktų socialinę įtampą tarp „valstybinių“ ir „nevalstybinių“ piliečių. Tuo labiau, kad, pvz., net ir iš sumažintos signataro rentos 2764 litų tikrai galima puikiai gyventi, nesigviešiant dar ir „Sodros“ pinigų. Koncepcijoje stebimasi ir valstybinių išmokų dydžių disproporcija, pvz., nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – 200 Lt, o renta buvusiems sportininkams 3177 Lt... Koncepcijos siūlymas peržiūrėti rentų sportininkams ir artistams skyrimo ir mokėjimo sąlygas, atsižvelgiant į jų gaunamas pajamas, turimą turtą būtų socialiai teisingas žingsnis.
Motinystės (tėvystės) pašalpos koncepcijoje irgi nelieka nepastebėtos. Teigiama, kad dabar jų trukmė ir dydis yra didžiausi Europos Sąjungoje. Išmokoms kasmet pritrūksta 1 mlrd. Lt, todėl siūloma pašalpą mokėti arba vienerius metus 100 proc., arba dvejus, pirmais – 70 proc., antrais - 40 proc. ir dar leisti leisti dirbti nemažinant pašalpos. Keista tik, kodėl negalima leisti užsidirbti ir pirmaisiais vaiko metais.
Tuo labiau, kad Seime jau pateiktas įstatymas, leidžiantis motinystės (tėvystės) atostogų metu neprarandant pašalpos gauti autorinių pajamų. Kodėl neišplėsti tokios galimybės iki pajamų pagal darbo sutartis, pvz., grįžti į darbovietę ir dirbti kad ir puse etato? Lyg ir nedidelė reformos detalė: pakeisti motinystės (tėvystės) pašalpos pavadinimą ir ją vadinti išmoka vaiko priežiūrai. Ją taip pervardinus, lieka viena žingsnelis tolimesnei reformai: valstybės biudžete suformuoti gimstamumo fondą ir iš jo lėšų finansuoti tas išmokas. Tuomet neliktų priekaištų motinoms, kad jos „suvalgo“ „Sodros“ pinigus...
Belieka pridurti, kad dosnios motinystės pašalpos mūsų krašte buvo sumąstytos skatinti gimstamumą. Jis iš tikrųjų šiek tiek padidėjo. Deja, leidinio „CIA - The World Factbook“ 2010 metų gimstamumo prognozės Lietuvai piešia ne kokį „vaizdelį“ ir 223 pasaulio šalių sąraše Lietuvai skiria, neišsigąskite, tik 205 vietą: 1000-čiui gyventojų čia šiemet teks 9,21 gimusiojo (stebėtinas CIA informuotumas!). Pirmuosius keturis dešimtukus šiame pasaulio sąraše, aišku, okupavo Afrikos šalys ir viena kita Azijos, o Europos šalims liko tik paskutiniai dešimtukai. Po Lietuvos sąraše puikuojasi dar Slovėnija, Čekija, Austrija, Vokietija, Italija, taip pat ir Japonija. Tačiau Lietuvos kaimynės stovi kur kas aukščiau: Estija užima – 184 (10,42 gimusiojo), Lenkija – 193 (10,04), Latvija – 195 (9,90) vietą.
Kokią tolesnę („ilgojo laikotarpio“) Lietuvos socialinio draudimo perspektyvą siūlo koncepcija? Apskritai paėmus – revoliucinę. Nors autoriai iš karto perspėja, kad reforma gali trukti ne vieną dešimtmetį, iki tol, kol bus sukauptos pensinės teisės naujoje sistemoje. Tačiau jau 2010 m. turi būti išnagrinėtos numatomos reformos priemonės, įvertintos jų pasekmės.
Tarp jų - pertvarkyti senatvės pensijų skaičiavimą, taikant naują, aiškesnę pensijų formulę ir pensijų dydžio nustatymo bei indeksavimo tvarką, bazinę (nacionalinę) pensiją finansuoti iš bendrųjų mokesčių, atskirti netekto darbingumo išmokų ir senatvės pensijų skaičiavimą, įmokas skaičiuoti ir nuo tų pajamų, kurios pakeičia darbo užmokestį, t.y. socialinio draudimo pašalpų, atskaitymus pensijų fondų valdytojų naudai susieti su turto valdymo efektyvumu, valstybines pensijas integruoti į bendrą socialinio draudimo ir kaupimo pensijų sistemą, mokant didesnes įmokas.
Pasaulis, jeigu į jo patirtį atsižvelgs reformos kūrėjai, kai kurias minėtas priemones sėkmingai įdiegė, bet ar pasiseks jas panaudoti mūsų socialiniame gyvenime, tam tikrų abejonių netrūksta. Bendra pinigų suma, skiriama socialinio draudimo reikmėms, nuo reformų praktiškai juk nesikeis, tik galbūt iš vienos kišenės pereis į kitą.
Taigi finansinio „išlikimo“ problema bent jau artimiausiais metais greičiausiai užgoš visas kitas formulių paieškų ir pensijų integracijų problemas. O vėliau, po trejų, penkerių ar dešimties metų, matyt, tikrai ateis laikas ir kapitaliniams socialinio draudimo pertvarkos darbams. Tačiau tai nereiškia, kad jau ir artimiausiu metu neįmanomas kai kurių reformos priemonių dalies įgyvendinimas.