Tačiau suvokimas, kad kaip pilietis turi prisidėti prie ekonominių žinių sklaidos, prie nuomonių ekonomikos klausimais įvairovės palaikymo, verčia reaguoti ne tik į amžinus, fundamentinius mokslo dalykus, bet ir į kasdieninius įvykius bei pasisakymus. Dažnai tai darai suvokdamas, kad po tokių reagavimų tavo priešų skaičius padidės. Bet gal padidės ir skaičius tų, kurie ims geriau suvokti mūsų makroekonominės politikos peripetijas?
Šiuo rašiniu norėčiau reaguoti į Lietuvos banko valdybos nario Vaidievučio Geralavičiaus publikaciją „Verslo žiniose“ „Apsisaugoti nuo burbulų pasaulis dar neišmoko“ (2010 12 29). Ši publikacija – tai atsakas į Stasio Jakeliūno kritiką Lietuvos banko atžvilgiu pastarojo knygoje „Lietuvos krizės anatomija“. Lietuvos banko valdybos nario, profesoriaus publikacija nustebino savo buitiškumu ir, tebūnie man atleista, padrikumu. Jei jau imtasi atsakyti į LB kritiką, reikia ją, tą kritiką, koncentruotai pateikti. Reikia paaiškinti, kuo konkrečiai kaltinamas mūsų centrinis bankas? Pateikus oponento argumentus galima juos pavieniui, sugrupavus ir pan. neutralizuoti pateikiant kontrargumentus. Tokia yra elementari diskusijos logika.
Prof. V. Geralavičius nepatenkintas, kad LB valdyba kaltinama nusikalstamu aplaidumu, kas, jo manymu, yra labai nemandagu, tačiau nedetalizuoja oponento kaltinimų, nors S.Jakeliūno knygoje pateikiama pakankamai detali ir konkreti LB veiklos trūkumų analizė. Tiesa, profesorius neteigia, „kad LB neklydo ir padarė viską, kas įmanoma“. Tačiau klaidų neįvardija, neaiškina čia pat pridurdamas, kad centrinis bankas padarė nemažai, tačiau apie tuos gerus darbus taip ir nepasako nė žodžio, esą, dėl vietos stokos.
Tačiau straipsnelyje vietos pakanka kitų kritikai. Pirmiausia jis sukritikuoja komercinius bankus, kurie „nebuvo šventi“ ir jų elgesyje „lengvabūdiškumo buvo daug“, nors jie „samdo puikiai apmokamų ekspertų būrį“. Kliūva ir neapdairiems namų ūkiams bei verslui, kurie nesugebėjo (tai tiesa) įvertinti visų skolinimosi iš bankų rizikos aspektų. Pabaigoje neužmirštamos ir vyriausybės, atsakingos už didžiausią, jo manymu, Lietuvos problemą – didelį biudžeto deficitą. Ta kritika nemažu laipsniu teisinga, tačiau šalia jos turėjo būti paskirta vietos ir savianalizei.
Gana nerišliai paminėjęs, kad valiutų valdybos modeliu besivadovaujantis Lietuvos bankas negali turėti „jokių galimybių daryti įtakos kainoms trumpu ar net vidutiniu periodu“, apie neišvengiamą kainų konvergenciją ES, apie tai, kad esant valiutų valdybai skolininkas nemato valiutos kurso rizikos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, autorius skaitytojui neišaiškina centrinio banko misijos ir galimybių pakeisti situaciją palikdamas jį, skaitytoją, ūkanose. Iš straipsnio neaišku, dėl ko autorius ginčijasi su S. Jakeliūnu. Tiesa, aišku, kad jis bando ginti Lietuvos banką. Tačiau tai gynyba buitiniame, o ne konceptualiame lygyje. Iš rašinio darosi neaišku, ar LB valdybos narys suvokia visą makroekonominio gyvenimo sudėtingumą, galimą LB indėlį į makroekonominės padėties pagerinimą. Jis aiškiai neišdėsto, ką gali ir ko negali LB „surištas spygliuota valiutų valdybos viela“.
O juk grįžimas prie tikrosios, klasikinės centrinės bankininkystės atsisakant valiutų valdybos modelio būtų vertas rimtos diskusijos net keliais požiūriais. Pirma, Lietuva būtų atgavusi savo monetarinės (pinigų) politikos autonomiją ir instrumentus (diskonto normą, atviros rinkos operacijas). Antra, perėjimas nuo fiksuoto prie svyruojančio mūsų valiutos kurso būtų išvadavęs politikus nuo dabartinės devalvavimo rizikos, nes valiutų rinkos, o ne politikai lemtų lito ir kitų valiutų santykį. Pagaliau, nacionalinės valiutos kurso savaiminis mažėjimas, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, Lenkijoje, ar mažojoje Islandijoje būtų pagerinęs mūsų einamosios sąskaitos balansą, nes būtų skatinęs eksportą. Pabrėžiu- tai tik diskusijų objektas. Tačiau tų diskusijų pėdsakų mes aptariamame tekste neaptinkame.
Antras klausimas, kurį norisi užduoti prof. V. Geralavičiui, susijęs su lito išstūmimu iš apyvartos ir euro įsigalėjimu Lietuvoje, kas literatūroje vadinama euroizacija. Ar Lietuvos bankas suvokė bent dvi rizikas, kylančias iš tokios mūsų ekonomikos euroizacijos? Pirmoji susijusi su praktiškai nekontroliuojamu pinigų masės augimu. Nors LB pagal valiutų valdybos reikalavimus turi ribotas galimybes didinti litų kiekį, esantį cirkuliacijoje (litų kiekis turi būti lygus ar mažesnis nei valiutinės atsargos), tačiau užsienio bankai, apsvaigę nuo noro uždirbti ir varomi konkurencijos jėgų, masiškai pervedinėjo į mūsų šalį eurus.
Sparti euroizacija faktiškai išstumiant litą buvo viena svarbiausių ekonomikos perkaitimo, nepamatuotai didelių investicijų į mažai vertės kuriantį būsto sektorių, kuriame susidaręs burbulas anksčiau ar vėliau turėjo sprogti. Juk burbulą mes išpūtėm daugiausiai eurais, o ne litais. Taigi susidarė paradoksali situacija - valiutų valdybos modelis turėjo mus apsaugoti nuo ekonomikos perkaitimo, nes riboja litų emisiją, tačiau euroizacija tą modelio savybę pratiškai padarė niekine - bendra pinigų (litų ir eurų) masė didėjo eksponentiškai.
LB, nepaisant jo menkų galių, turėjo galimybę VIEŠAI ir RYŽTINGAI įspėti šalies politikus, interesų grupes dėl burbulo ir ekonomikos perkaitimo grėsmės, kylančios iš ekonomikos euroizacijos. Klausimas - ką šiuo požiūriu yra nuveikęs LB?
Antroji rizika, susijusi su euroizacija – tai valiutinė (valiutų kurso) rizika. Komerciniai bankai, krediduodami namų ūkius ir verslą eurais, kūrė riziką, kurios nebūtų arba ji būtų mažesnė, jeigu Lietuva būtų neleidusi ar ribojusi euroizaciją. Dabar, kai šimtai tūkstančių žmonių kreditus yra paėmę eurais, o jų pajamos - litais, egzistuoja rizika, kad lito kursui kritus, lietuvių skola litais gali padidėti. Ar LB atstovaudamas viešąjį, o ne komercinių bankų interesą įspėjo „lengvabūdžius“ iš namų ūkio ir verslo sektorių apie šią riziką?
Centrinis bankas, skirtingai nei komerciniai bankai, nėra rinkos institucija. Jo tikslas nėra pelnas. Tai yra viešąjį interesą turinti ginti įstaiga. Ji turi atstovauti visų mūsų viešuosius, nacionalinius interesus. Ji turi būti aukščiau už komercinius bankus ar atskiras verslo sritis. Kartu ji turi atsižvelgti, į tuos interesus, skatinti juos arba, esant reikalui, riboti, jeigu to reikalauja šalies interesai.
Deja, LB užėmė pasyvaus stebėtojo, už nieką neatsakingo stebėtojo poziciją. Jis tik stebėjo ir stebi, kaip privačios struktūros faktiškai perėmė makroekonominės politikos dalį, susijusią su pinigų cirkuliacija ir kreditinių išteklių judėjimu. Tai jos diktuoja pinigų, pirmiausia eurų , kiekį cirkuliacijoje, palūkanų normą, kreditų pasiūlą ir pan. Bet tai reiškia faktinę pinigų politikos privatizaciją. Jei dalis centrinio banko funkcijų privatizuojama, kyla klausimas, ką veikia daugiau nei 800 jo darbuotojų.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos bankas per du dešimtmečius nesuformulavo savo veiklos filosofijos, nesuvokia savo misijos vaidmens, yra ideologinėje migloje ir pasiduoda „natūraliai“ įvykių tėkmei. Dėl to jo veiklos efektyvumas – naudos ir sąnaudų santykis – yra žemas. Geriau įsigilinę jo veikloje surastume ir antiekonomikos elementų. Dėl to LB ir kritikuojamas. Jeigu jo vadovai su kritika nesutinka, atsakyti į ją, jie turėtų argumentuotai, rišliai, sistemiškai . Buitinio lygmens, padriki atsirašinėjimai šios įstaigos įvaizdį tik pablogina.
P.S. Užbėgu už akių galimiems priekaištams akademinių ekonomistų adresų. O ką veikė jie, jaučiu jau klausia skaitytojas. Atsakau – jie skaitė paskaitas, egzaminavo, vadovavo kursiniams, magistro darbams, doktorantams, dalyvavo įvairiuose šalies ir tarptautiniuose projektuose ir t.t. Tokios jų tiesioginės funkcijos. Gal jie ir galėjo aktyviau dalyvauti ekonominės politikos aptarime, tačiau tai jau kitos diskusijos objektas. Šį kartą mes aptariame, ar viską darė ir daro institucija, kurios tiesioginė priedermė yra dalyvauti makroekonominių procesų valdyme ir kuri tam tikslui gauna atitinkamus išteklius.