A.Lapinskas. Pasaulio lenkai kovos prieš Lietuvos švietimo įstatymą

Lietuvos lenkų veikėjai, prieš porą metų ėmęsi gerai koordinuotų ir suplanuotų veiksmų, kiršindami lietuvių ir lenkų tautas, o dar daugiau valstybes, savo piktavališkoje veikloje energingai plečia priemonių ir net geografinės apimties ratą. Pradėję savo žygį 2009-ųjų pavasarį mitingu prie Čekijos ambasados su originaliu šūkiu: „Pergyvenome švedų tvaną, pergyvenome sovietinį, pergyvensime ir dabartinės valdžios tvaną, kuri labai engia Vilnijos žmones“, jie netrukus pakilo į Europos erdves.

Tų pačių metų rudenį į kovą įsijungė išrinktas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. Dar neapšilęs kojų, jis iš karto EK Pirmininkui Jose Manueliui Barosso pažėrė pretenzijų dėl lenkų tautinės mažumos diskriminavimo ir pagrąsino, kad jei padėtis nepagerės, jis ją ketina iškelti Europos Parlamente. Kaip tarė, taip padarė: suorganizavo savo vienkalbių chorą - 10 Lenkijai atstovaujančių parlamentarų, kurie ta pačia tema kreipėsi su laišku į EP Pirmininką Jerzy Buzeką. Šių žygių rezultatas - šnipštas.

Po pusmečio minėtas EP narys subūrė jau daugianacionalinę ir netgi daugiapartinę komandą – trijų lenkų ir vieno vengrų, kurie vėlgi parengė tokios pačios tonacijos pareiškimą. Tačiau kad jis taptų oficialiu EP dokumentu ir būtų perduotas Lietuvos valdžiai, per 3 mėnesius reikėjo surinkti 368 europarlamentarų parašus. Minėta komanda surinko 61 parašą... Rezultatas vėlgi iš „š“ raidės.

Nusivylę EP gebėjimais vykdyti Lietuvos lenkų veikėjų reikalavimus, šie kovotojai perdavė pragariško darbo estafetę Europos Tarybos Parlamentinei asamblėjai (ETPA) ir kitam „kūrikui“ - Lenkijos delegacijos ETPA vadovui Dariuszui Lipinskiui. Jis parengė rezoliucijos „Dėl lygių švietimo galimybių Lietuvos tautinių mažumų mokyklose“ projekto tekstą. Tačiau jis net nepateko į ETPA darbotvarkę ir buvo nugrūstas į ETPA komitetų glūdumas. Vėl, jau literatūrine kalba tariant – nesėkmė.

Čia galima būtų susimąstyti, kodėl Lietuvos lenkai iš viso skundžia Lietuvą Europai, iš kur tas įniršis? Juk dar 1997 m. rudenį ta pati Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339 dėl Lietuvos, kurioje greta kitų dalykų pažymėta, kad „įvairios administravimo reformos vykdomos pagal Europos Tarybos programas, teisė vartoti tautinių mažumų kalbas yra juridiškai apsaugota pagal Europos regionų, arba mažumų, kalbų chartijos principus; mažumų klausimai sprendžiami laikantis abipusio kompromiso“. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir nusprendė, kad 1995 m. pradėtas monitoringas baigėsi.

Panašiu metu, 1995 m. liepos 23-27 d. Lenkijos Pultusko mieste vykęs Pirmasis Polonijos švietimo forumas, kuriame dalyvavo lenkų tautinės mažumos švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažino, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje. Deja, vietoje to, kad reklamuotų Lietuvą, kaip geriausią lenkų švietimo pavyzdį visam pasauliui, Lietuvos lenkų veikėjai ėmė dar labiau keikti Lietuvos valdžią dėl „baisios“ lenkų švietimo padėties pačiais bjauriausiais žodžiais aukščiausiose Europos instancijose, taip pat, aišku, ir pačioje Lenkijoje.

Konfliktą aitrinti ėmėsi netgi pats Lenkijos prezidentas Bronislowas Komorowskis. Pernai gruodžio viduryje jis pareiškė tikįs, kad „Lietuva priims drąsius sprendimus ir išspręs esminius lenkų tautinės mažumos klausimus“, tame tarpe ir švietimo. Taip pat jis pažymėjo, kad „netrukus švęsime 20-ąsias Lietuvos ir Lenkijos sutarties metines“, „reikės kritiškai įvertinti ką mums pavyko iš tos sutarties įvykdyti, o kas, deja, liko tik popieriuje“. Nelaukdamas metinių (jos bus tik 2014 m.) galėčiau prezidentui pasakyti, kad vykdant dabartinę Lenkijos politiką, popieriuje liko jau pats pirmasis sutarties punktas: „Susitariančiosios Šalys kurs savo santykius... teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei...nesikišimo į vidaus reikalus... principams“. Kad savo šalies piliečių švietimas yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas, turėtų žinoti ir Lenkijos prezidentas. Deja, atrodo, kad iki šiol to nežino.

Betgi grįžkime į Lietuvos lenkų veikėjų kasdienės kovos lauką (turbūt pasikabinus šūkį „be kovos nė dienos“). Sužlugus akcijoms Europos Parlamente ir Parlamentinėje asamblėjoje, tie veikėjai ėmėsi vienintelio likusio neišnaudoto arealo: globalinės arba viso pasaulio erdvės. Būtent visam pasauliui skirta Lietuvos lenkų portalo „wilnoteka.lt“ sukurta peticija, pavadinta „Lenkų mokykloms Lietuvoje ginti“ („W obronie polskich szkół na Litwie“). Prie jos, kaip priedas pridėtas trijų puslapių „Atviras laiškas lenkų mokykloms Lietuvoje ginti“, adresuotas Lietuvos ir Lenkijos aukščiausiems pareigūnams, tarsi jie kartu būtų atsakingi už Lietuvos švietimo padėtį.

Peticija pradedama gana kraupiu stiliumi: „Paskutiniai pranešimai iš Lietuvos Seimo... po paskutinių įvykių ir diplomatinio spaudimo... tai nereiškia, kad grėsmės nėra...“ Toliau peticijoje dėstoma, kad naujasis švietimo įstatymas kelia „milžinišką Lietuvos lenkų visuomenės nerimą“ nes pagal naują įstatymą „bus įvestas prievartinis dalies dalykų dėstymas valstybine kalba“. Pagal tokį mąstymą visus pasaulio įstatymus reikėtų vadinti prievartiniais, ne tik įstatymus, bet ir, pvz., kelių eismo taisykles su „prievartiniu“ nurodymu mūsų krašte važiuoti dešine puse, keista, kad Lietuvos lenkai dėl jų dar nesiskundžia. Kitas peticijos kaltinimas esą bus įteisinta lietuviškų mokyklų viršenybė ir uždaromos lenkų mokyklos neatitinka tikrovės. Tai galėtų patvirtinti ir lenkai Lietuvos Seimo nariai. Bet tai galutinai sugriautų peticiją...

Toliau - įdomiau. „Wilnotekos” redakcija, pati parengusi peticiją, „nutarė prisijungti“ prie parašų, rinkimo akcijos ir „suteikti galimybę rinkti parašus ne tik Lietuvoje“. Redakcijos manymu, „tik bendras Lietuvoje, Lenkijoje ir pasaulyje gyvenančių lenkų protestas gali sulaikyti antilenkiškas Lietuvos valdžios pretenzijas“. Kadangi visame pasaulyje veikiančios lenkų organizacijos (jų yra 136 šalyse) gavo nurodymus pasirašyti peticiją, teoriškai tikėtina, kad „Wilnotekos“ kompiuteris sulauks apie 60 mln. parašų, tiek, sako, yra lenkų visame pasaulyje.

Prie šios fantasmagorijos, o greičiau psichodelinio cirko reikėtų pridėti dar keletą įdomesnių „Wilnotekos“ peticijos pasažų: „Lenkų mokyklų likimas liečia ne tik Lietuvos lenkus. Daug Lietuvos lenkų mokyklų absolventų... gyvena įvairiose pasaulio šalyse“. Na ir tegul gyvena kur nors Airijoje, bet tuomet, koks jų reikalas, kaip dėstoma Lietuvos geografija Lietuvoje? O toliau dar gražiau: „Nėra ko stebėtis, kad Lietuvos lenkai kreipiasi pagalbos į Lenkiją ir lenkus, gyvenančius Lenkijoje. Tai viena tauta, bendra istorija ir tradicija“.

Keista, bet šį faktą tvirtindami, „Wilnotekos“ šeimininkai užmiršo pasižiūrėti į Lenkijos Konstituciją, kurioje sakoma kitaip: „Lenkijos tauta yra visi Lenkijos piliečiai“. Negi Lietuvos lenkai jau turi Lenkijos pasus? Tvirtinimas, kad jie faktiškai turi teisę kreiptis pagalbos į kitą valstybę dėl vieno iš Lietuvos įstatymų panaikinimo sudaro toli siekiantį precedentą su nenusakomomis pasekmėmis. Ar supranta tai Lietuvos lenkai, ar supranta tai Lietuvos valdžia?

Beje, gruodžio 13 d. lenkų mitinge prie Prezidentūros jau sukinėjosi neaišku iš kur atvykę vyrukai su užrašais nugaroje: „Służba Bezpieczeństwa“. Gal čia jau buvo ta laukiama pagalba? Negi kitame, tarkim, jau rusų mitinge pasirodys vyrukai su rusiškais užrašais: „Služba bezopasnosti“ (neduok Dieve „gosbezopasnosti“, tuomet jau šiupuliukai per nugarą nubėgtų)? Bet taip greičiausiai nebus, taip manyti verčia besikeičianti Rusijos politika. Štai Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas Latvijos prezidentui neseniai pasakė: Latvijos rusų reikalus turi spręsti pati Latvija, tai Latvijos, ne Rusijos rūpestis. O Rusijos ambasadorius Latvijoje dar pridėjo: gyvenant bet kurioje šalyje, reikia gerbti jos įstatymus, tradicijas, kultūrą ir kalbą, tuomet tu nesijausi čia svetimu žmogumi. Tokį požiūrį padėjo suformuoti ir ryžtinga Latvijos švietimo politika. Ar sulauksime to laiko, kai panašius žodžius, bet jau Lietuvai pasakys Lenkijos prezidentas ir ambasadorius?

O dabar visos šios istorijos sensacija. Šią peticiją suorganizavę „Wilnotekos“ vadovai, jeigu jie būtų privatūs asmenys, galėtų parengti ir rinkti parašus už bet kokią peticiją, pvz., dėl vėjo energetikos plėtros Vilniaus krašte arba kreiptis pagalbos į užsienio valstybę dėl, pvz., Eišiškių kultūros namų remonto. Tačiau jeigu jie yra susiję su Lietuvos valstybės institucijomis ir prašo užsienio pagalbos dėl vieno ar kito vidaus įstatymo priėmimo sutrukdymo, platina dar ir kitokį šmeižtą apie Lietuvą, tuomet tokius veiksmus reikėtų vadinti valstybės masto skandalu. Deja, „Wilnotekos“ vadovai Edita Maksimovič ir Valentas Voinilo yra kartu ir Lietuvos valstybinės televizijos bendradarbiai, vedantys lenkų kalba laidą „Vilniaus Albumas“, tiesa, ten apsiribojantys kultūros temomis.

Ar taip galėtų būti bet kurios pasaulio šalies valstybinėje įstaigoje, taip pat ir Lenkijoje, kad valstybės darbuotojas varytų užsieniui šmeižtą apie savo valstybę? Niekada. Nereikia ir valstybinės įstaigos. Jeigu Lenkijos lietuvių mokyklų moksleiviai imtų rinkti parašus dėl lenkų kalbos egzamino reikalavimų sumažinimo, nes jis jiems per sunkus, tokias mokyklas Lenkijos valdžia tuojau pat uždarytų ir jas paverstų lenkiškomis.

Lietuvos valdžia, vietoje to, kad priimtų reikalingus šaliai įstatymus be užsienio kišimosi, kaip kad daro visos suverenios valstybės, leidžiasi į begalines diskusijas dėl kelių įstatymo straipsnių pakeitimo, nors aišku, kad jos bus bevaisės. Dar pernai Lietuvos lenkų lyderis V.Tomaševskis aiškiai pasakė, kad Lietuvos lenkai jokiomis sąlygomis nesutiks su lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu nei po kelių, nei po keliolikos metų, taigi niekada.

Kadangi jo partijoje jokių prieštaravimų nebūna, o lenkų mokyklų vadovai yra karščiausi šios partijos rėmėjai, tokių derybų baigtis visiškai aiški. Bet tuomet darosi neaišku, kas Lietuvoje tvarko valstybinę švietimo politiką ir apskritai valstybės reikalus – Švietimo ministerija, Vyriausybė, ar vienos marginalios partijos vadai?