Seimo ryšių su visuomene strategijoje, vertinant situaciją 1998 m. vidaus komunikacijos aspektu Seime, Seimo kanceliarijoje, parašyta ir apie archyvą, cituoju: „Seimo archyvas nekaupia istorinės medžiagos (nepriskiria sau ir jam nepriskiriama tokia funkcija); nėra visų dokumentų netgi nuo 1990-03-11, taip pat svarbių aktų rengimo dokumentų, pvz., 1992 m. Konstitucijos [rengimo] darbo grupės dok [umentų]; apskritai Seimo kanceliarijoje archyvas nesuprantamas kaip svarbus padalinys“.
Archyvų specialisto – to paslapčių „vienuolio“ vaidmens Seime teisės aktai nebuvo ir nėra išryškinę, o jis pats negalėjo drįsti budėti politinių darbo grupių pasitarimuose, formalių ir neformalių komisijų posėdžiuose ir juolab reikalauti iš politikų perduoti į archyvą visą gaunamą pareigūnų korespondenciją. Kai 1999 m., rengiant knygą apie vieno parlamento nario apkaltos istoriją, leidyklai reikėjo surinkti dokumentus (įskaitant garso įrašus), jie buvo renkami iš įvairių institucijų, įvairių šaltinių, įskaitant teismo ir parlamento pareigūnus.
Priešingai nei autokratijai, demokratijai reikia dokumentinio pamato. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui, kuriame vyksta svarbiausi valstybės įvykiai ir priimami svarbiausi sprendimai, būdingas veikiau „lankstus“ požiūris į dokumentą ir ypač į politinį dokumentą kaip į paveldą. Trūksta griežčiau apibrėžtos tvarkos, kad visos parlamentinės struktūros, baigusios kadencijos darbą, formaliai paliktų dokumentus parlamento archyve.
Čia esama tam tikros „tradicijos“, ir ji nebuvo nesusijusi tik su okupantų interesais.
Priminsiu: beveik kiekvienais metais Lietuvos žiniasklaida svarsto, kur galėtų būti 1918 metais priimtas Nepriklausomybės aktas. Gaila, bet tokiose publikacijose ar reportažuose neteko skaityti profesionalaus komentaro apie tai, kodėl tas aktas nebuvo užfiksuotas Lietuvos archyve iki 1940. Žymiai svarbesnis dokumentas pagal jo turinį yra 1920 metų gegužės 15 dienos Steigiamojo Seimo nutarimas, kadangi būtent tada Lietuva yra skelbiama Respublika.
Tačiau nėra nei šio dokumento originalo, nei vėliau rinktų parlamentų archyvų: 1927 m. balandžio mėn. 12 d. paleidęs Seimą – galima taip vaizdžiai pasakyti – Prezidentas pasiėmė jo archyvo raktus. Parlamentinis septynių metų archyvas „dingo“. O tada autoritarinis režimas net Respublikos šventę nubraukė: kasmet būdavo publikuojamas tik Vasario 16-osios dokumentas, nors iki šiol lieka neaišku, iš kur spaustuvės gaudavo originalą, kurio dabar neturime. Tuo tarpu visuotiniu balsavimu pirmą kartą išrinkto parlamento pirmas ir svarbiausias demokratinei valstybei dokumentas – deklaracija apie Nepriklausomą ir demokratinę Respubliką iš karto liko... kažkur „palaidotas“.
Ir praeitis, ir dabartis rodo, jog yra svarbu pirmiausia ne fizinė, bet institucinė archyvo vieta parlamente. Tiesa, dabartinę mūsų parlamento kanceliariją galima pagirti, jog kanceliarijos Archyvo skyriui pagaliau sukurtos patenkinančios dokumentų saugojimo ir interesantų darbo sąlygos, suteikus naujas patalpas ir reikalingą įrangą.
Paminėtame Seimo ryšių su visuomene strategijos dokumente, kuris dabar yra saugomas archyve, buvo įrašyta: „Siūlyti Seimo valdybai pertvarkyti Seimo kanceliarijos archyvą (pavadinant Seimo archyvu), suteikiant daugiau funkcijų, kaip antai – ieškoti, įgyti ir kaupti su Seimo institucija susijusią medžiagą (dokumentus, daiktus)...“. Mat su Seimo istorija susijusių dokumentų yra įvairiuose valstybinių archyvų fonduose – asmenų, institucijų, įstaigų bylose. Neabejotinai jų yra ir kitų šalių archyvuose. Problema ta, kad parlamentas Lietuvos istorijos šaltiniuose dešimtmečių dešimtmečius buvo sumenkintas kaip mokslinio tyrimo vertas objektas nuo pat LDK laikotarpio, todėl bent istorinė jo dokumento vertė dabar turi būti atkurta.
Galime suvokti archyvą dvejopai – pirma, kaip ieškantį, kaupiantį, saugantį dokumentus; antra, dar ir tiriantį bei padedantį matyti įvykius, sprendimų eigą, raidą ir efektyvumą pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis. Tad, pavyzdžiui, tam, kad parlamentinė kontrolė būtų sisteminis informacijos objektas, archyvas turi įgyti teisę kurti atitinkamą informavimo sistemą, kuri būtų pasiekiama virtualiam Seimo archyvo duomenų lankytojui.
Seimo archyvo specialistui reikia suteikti daugiau galių, kad jis galėtų, vaizdžiai tariant, atsirinkti ir surinkti įvykius į bylas. Pavyzdžiui, naujausioje Lietuvos istorijoje, per pastaruosius 10 metų, yra pasirašyti keli „Nacionaliniai susitarimai“. Kaip palyginti šiuos dokumentus eiliniam visuomenės nariui, kur jie mums yra prieinami skaitmeninėje erdvėje?
Paieškai ir tyrimui į archyvą derėtų įleisti mokslininką. Turiu minty ne mokslininką-lankytoją, bet nuolatinį darbuotoją. Ne tik istorinių dokumentų ieška ir pateikimas reikalauja dokumentų sistemos išmanymo, bet ir kito gebėjimo – nustatyti reikalavimus, kuriais vadovaujantis dokumentas būtų įvertintas kaip susijęs su Seimu, su parlamentu. Taigi šiam archyvui galėtų būti ateityje suteiktas mokslinio archyvo statusas.
Deja, dabartinė Seimo kanceliarijos nustatyta struktūra rodo, jog Seimo archyvas nėra savarankiškas padalinys: antai Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius yra Komunikacijos departamente, o Archyvo skyrius – Dokumentų departamente. Archyvų specialistams yra aišku, kaip struktūra atspindi dokumento sampratą pačioje institucijoje. Archyvas dabar yra atskirtas nuo istorijos sąvokos.
Tas, kuris sumanė, jog istorija gali būti atskirta nuo archyvo, tikriausiai turėjo galvoti tik apie viešąsias akcijas – parodas ir minėjimus. Galbūt todėl Lietuvos Seimas dažnai primena parodų rūmus (įvairiausių, net ir susipykstant su geru skoniu). Tačiau politinio dokumento sklaidos požiūriu būtent tai nėra reikšminga: Seimo lankytojas turėtų matyti pirmiausia tai, kas sudaro parlamentinio darbo, demokratijos idėjos esmę.
O vienas įdomiausių probleminių klausimų yra politiko santykis su parlamento archyvu. Tik pasidomėkime frakcijų dokumentais: istoriniu požiūriu ne ką rastume – Seimo archyve per pastaruosius 20 metų valdančiosios frakcijos nėra palikusios savo dokumentų. Parlamentinė frakcija yra tuo kūrybiška, jog ji atskirai palaiko tiesioginius ryšius su žiniasklaida, su išoriniais informacijos vartotojais, bet yra uždara struktūra palyginti su parlamento komitetais ar komisijomis. Tuo labiau jos dokumentai istorijai, politikos tyrimams yra itin įdomūs ir svarbūs.
Parlamentinės frakcijos archyvas negali būti tapatinamas su partijos archyvu, nors Seimo narys tikriausiai tuo bandytų argumentuoti nenorą „draugauti“ su istorija. Taip „argumentuoti“ neteisinga dėl valstybės lėšų, kurios skiriamos Seimui išlaikyti, naudojimo: demokratijoje sukurta struktūra neturi išnykti neatsiskaičiusi. Be to, ne visos frakcijos būdavo susijusios tiesiogiai su viena partija. Todėl parlamentinės kadencijos pabaigoje frakcijos, kaip sudėtinės išrinkto parlamento struktūros, dokumentai turėtų būti atiduodami parlamento archyvui.
Čia turime bent jau taikyti reikalavimą oficialiems posėdžių protokolams – juk galima numatyti tam tikras naudojimosi tokiais dokumentais sąlygas, kad iš karto tie frakcijų dokumentai netaptų rinkimų kovos įrankiu. Reikėtų taip pataisyti Archyvų ir dokumentų įstatymą, kad politikai, užimantys iš valstybės biudžeto apmokamas pareigas, būtų įpareigoti formalizuoti savo santykius su valstybės archyvu.
Tikėčiaus, kad Tarptautinės archyvų tarybos sekcija „Parlamentų ir politinių partijų archyvai ir archyvarai“ turėtų bent rekomenduoti Lietuvos Seimui išplėsti Seimo archyvo funkcijas, kad jis galėtų ieškoti ir įgyti su Seimo istorija susijusius dokumentus – gal pavyktų aptikti ir ką nors iš 1920-1927 metų laikotarpio.
