Kai jiems svilo padai...
Rainiai – šis tykus, miškelių apsuptas miestelis, dabar turintis kiek daugiau kaip 1000 gyventojų, - nuo žemaičių rajono centro į pietryčius nutolęs apie 5 km. Negilus Masčio ežeras, lėtas Masčio upelis lyg ir perša nuo žodžio „mąstyti“ kylančią asociaciją... Bet kalbininkai tvirtina, kad „mastis“ reiškia juostą, pynę. Sovietiniai okupantai į tą juostą įpynė negirdėtos tragedijos giją.
1941 m. birželio 22-osios rytą per Lietuvą į Rytus įžengusi nacistinė kariuomenė pirmą karo dieną neužėmė net Kauno. Jau kitą rytą Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) paskelbė atsišaukimą dėl sukilimo prieš bolševikinę valdžią, ir netrukus jo būriai ėmė kontroliuoti laikinąją sostinę, tiesa, neilgai. Žemaitiją vokiečiai pasiekė dar vėliau. Birželio 24-ąją Telšiai dar buvo sovietų rankose, tačiau jų aktyvistai ir talkininkai skubėjo sprukti, nes frontas nesulaikomai artėjo.
1940 m. Telšiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, valdžią perėmė sovietai ir jų statytiniai. Pasipylė suėmimai, tardymai, trėmimai. Pačiame miesto centre dviaukščiame pastate buvo įkurtas kalėjimas, vadinamas sulaikymo įstaiga nr. 11. Dabar šis kraupius įvykius primenantis pastatas pažymėtas 53-uoju Respublikos gatvės numeriu. Pirmieji asmenys, apkaltinti antisovietine veikla, čia pateko 1940-ųjų liepos 12 d. Beveik per metus į jį sugrūsta (ankštose patalpose buvo 162 kaliniai) daug pasiturinčių ūkininkų, pedagogų, žurnalistų, partijų veikėjų, studentų ir net gimnazijos mokinukų.
Bet ne: naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją jie sugalvojo baisią egzekuciją, prieš kurią nublanksta visos panašios sovietinės piktadarybės. Stebina tai, kad, liudininkų parodymais, ją vykdė lietuvių kolaborantai, aišku, suderinę su sovietiniais kariškiais. Tą vakarą NKVD Telšių skyriaus viršininkas Petras Raslanas su Telšių vykdomojo komiteto pirmininku Domu Rociumi, pasiprašę sovietinės kariuomenės dalinio pagalbos, gavę keturis sunkvežimius, du tankus ir kelias dešimtis kastuvų, atvyko į kalėjimą. Iš jų pačių sudaryta komisija paskubomis peržiūrėjo 162 kalinių bylas, atskyrė 76 žmones, kuriuos jau paryčiais pro apsupto kalėjimo vartus sumetė į sunkvežimius ir nurūko Luokės plentu link Rainių miškelio.
Tai ką birželio 28-ąją čia atsitiktinai aptiko vietos ugniagesys, ieškojęs dėl visa ko užkastų dalių tarnybos automobiliui, netelpa į jokias sveiko proto normas.
Akimirkos iš birželio 24d. vykusio Rainių žudynių minėjimo:
Kas sukelia žvėriškumą?
Birželio 26-ąją į Telšius įžengė vokiečiai, kuriems netrukus pranešė apie egzekuciją. Hitlerininkai sugavo būrį vietinių žydų, kuriems liepė atkasti nužudytųjų kūnus, po to pakvietė artimuosius atpažinimui. Rastas vaizdas buvo kraupus (o šios pastraipos siūlau neskaityti silpnų nervų žmonėms): nužudytieji, kurių dvejuose duobėse atkasta 76, gulėjo su baisiais kankinimo pėdsakais: sutraiškytos kaukolės, išbėgusios smegenys, nuplikytos ir nukapotos galūnės, vyrams nupjaustyti liežuviai, lytiniai organai, kai kuriems jie sukišti į burnas, į galvas prikalinėta vinių. Beveik visų nukankintųjų burnos perrištos virvėmis, skudurais ar viela...
Žmonės iki šiol stebisi: juk kalinius pakako sušaudyti (tik vienuolikoje atkastų lavonų buvo rasta šautinių žaizdų), bet kam tyčiotis iš jų kūnų?
Prieš keletą metų eseistas Zigmas Vitkus savo straipsnyje „Kūno išniekinimas. Rainiai“ bandė pagrįsti smurto vyksmą. „Vis dėlto bandau pažvelgti į Rainių tragediją iš žiaurumo, kuris dar yra ir simbolinis aktas, perspektyvos. Nupjauti vyro lyties organai yra sukišami jam į burną. Aukos burna užkišama suplėšytos maldaknygės lapais ar rožančiumi. Išpjaunami vaisiai iš nėščiųjų pilvų. Kas gi tai? Ruanda, Kolumbija, sovietų armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją, musulmonų ir hinduistų konfliktas 5-ajame dešimtmetyje Indijoje, Bosnija, Kongas... Tai visur kartojasi. Kartojasi būdas, kuriuo yra išniekinamas kito kūnas“.
Ne, tai ne Ruanda, net ne Srebrenica. Tai buvusi Lietuva.
Tiesa, šias žudynes naujieji okupantai panaudojo propagandai pagal klasikinį jų mentalitetą: žurnalistams parodę sudarkytų lavonų nuotraukas, papasakoję apie bolševikų bei NKVD žiaurumą, vokiečiai neužmiršo pakurstyti jų taip mėgtą antisemitinę isteriją. Jie neva išsiaiškinę, jog kankinimai žalojant lytinius organus - žydiškas pėdsakas, kurį palikti galėjo P. Raslano pavaduotojas Telšių NKVD operatyvinis įgaliotinis Nachmanas Dušanskis bei kiti žydai bolševikai. Pagal makiavelišką fašistų logiką už žydų komisarų neįrodytą piktadarybę turėjo atsakyti... kiti žydai. Tai buvo A.Hitlerio pasakėlės apie arijus ir jų mirtinus priešus išraiška...
Nusikaltėliai vaikšto laisvi
Kaip prieš pustrečių metų rašė „XXI amžius“, pristatydamas gydytojo istoriko Aleksandro Vitkaus knygą „Rainių žudynių budeliai…“, reikia atkreipti dėmesį, jog barbarų pogromams buvo ruoštasi su vadovaujančios komunistinės Lietuvos viršūnėlės žinia. Knygoje rašoma, kad 1940 m. birželio 22 d. NKVD tardymų skyriaus viršininkas E. Razauskas pasiūlė A. Sniečkui sušaudyti kas ketvirtą Kauno kalėjimo kalinį – iš viso apie 400 žmonių. Šis pasiūlymas, tiesa, ne Kaune, o kitose Lietuvos vietose, buvo įvykdytas su kaupu. Knygoje pateikiamas ir sąrašas vietovių, kuriose buvo žudomi žmonės. Tai Pravieniškės, Rokiškis, Panevėžys, Raseiniai, Zarasai, Šilalė. Vėliau P. Raslanas, priverstas paaiškinti nusikaltimo aplinkybes A.Sniečkui, teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“ (iš P. Raslano 1942 m. spalio 7 d. paaiškinimo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui).
Sovietiniais laikais apie Rainių ir kitas tragedijas buvo draudžiama ir prasižioti. Tik po 60 metų, 2001 m. balandžio 5 d., Rainių tragedijos byla pasiekė Šiaulių apygardos teismą. Joje iki šiol yra daug nežinomųjų. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo liudytojo. D.Rocius žuvo fronte 1943 m. Tik vienas jų vykdytojų P. Raslanas, deja, už akių buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. O kol byla buvo vilkinama (kai kas įtaria, kad ją vedė su KGB susiję teisininkai), jis dar 1991 m. išvyko į Rusiją, kur ir dabar Pamaskvėje, Balašichoje, gyvena, slapstydamasis nuo teisingumo.
Nors iš tikrųjų P.Raslanas niekada ir nesislapstė. Pasitraukęs į Rytus, 1942 m. jis mokėsi NKVD aukštojoje mokykloje, 1944 m. rugpjūtį grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Kauno NKVD viršininko pavaduotoju, po to ėjo aukštas KGB pareigas 2-N valdyboje, taip pat Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje.
Tik paviešinus Rainių tragediją, jau Sąjūdžiui įsisiūbavus, 1988 m. spalį P.Raslanas buvo triskart apklaustas. 1991-ųjų vasarą, visiškai neslėpdamas, išsiregistravo iš savo buto Vilniuje, sutvarkė savo turtinius reikalus, nurodydamas, kad išvyksta gyventi į Rusiją, ir vieną gražų vakarą jis sėdo į traukinį ir išvažiavo į Maskvą. Prieš tai jis dėl šventos ramybės išsiskyrė su savo antrąja žmona Silvija. Tuo metu Rainių žudynių tyrimas nuo 1990 m. balandžio buvo jau sustabdytas, „nenustačius traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn asmens“...
Dėl N. Dušanskio, rašo A. Vitkus, taip pat belieka tik stebėtis. Prokuratūra nesugebėjo įrodyti, jog jis dalyvavo Rainių žudynėse, todėl ir nebuvo patrauktas atsakomybėn kaip įtariamasis šioje byloje. Tai jam leido laiku išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti Izraelyje. 2008 m. vasario 28 d., sulaukęs 89-erių, bet nesulaukęs atpildo, jis mirė. „Tačiau dėti tašką šioje byloje per anksti, – rašo gydytojas istorikas A. Vitkus, – nes kol kas nė vienas Rainių budelis neatlieka bausmės.“
Bedantis teisingumas
Taip, tašką dėti per anksti. Tačiau vilčių nedaug. Lietuvos teisinė sistema viena koja raiša, ,ko gero, joje daugiausiai iš visų nepriklausomos valstybės gyvenimo sričių liko sovietinių (per švelniai pasakyta – stalininių) rudimentų, trukdančių pasiekti optimalų teisingumą. Visas pasaulis galop suranda karo nusikaltėlius ir diktatorius ir pareikalauja jų atsakomybės. Teisingumo neišvengė nei nacių vadeivos, nei Irako, nei buvusios Jugoslavijos, kitų Balkanų šalių kareivos, su pasimėgavimu naikinę priešininkus (R.Karadžičius, R.Mladičius), nekyla abejonių, kad jų likimas laukia kai kurių arabų šalių diktatorių.
O Lietuvos teisingumas lyg supančiotas: sunkiai vyksta Medininkų žudynių tyrimas, per 20 metų nedaug pasistūmėjo Sausio 13-osios byla. Teisinamasi, kad Maskva ar Minskas neišduoda kaltinamųjų, ir kaip politinis motyvas skelbiama labai jau kai kam patogi tezė: esą grąžiodamiesi atgal, vertindami istoriją, ant praeities pamatų nepastatysime tvirto santykių su kaimynais rūmo, tad reikia žvelgti į ateitį...
Man atrodo, kad šie veidmainiški žodžiai skamba iš Rainių „herojaus“ Petro Raslano lūpų...