SAM ruošiamuose projektuose numatyta moters pasirinkimo teisė nutraukti nepageidaujamą nėštumą, įtraukta medikamentinio aborto galimybė, bet tuo pačiu nustatytas 72 valandų laikotarpis – būtent tiek moterys privalėtų laukti jau pareiškusios savo norą nutraukti nėštumą, šį laiką skiriant jų atkalbinėjimui ir įtikinėjimui pakeisti savo sprendimą. SAM atstovai Žmogaus teisių komiteto klausymuose Seime leido suprasti, kad šis laikas galėtų būti skirtas privalomoms psichologo konsultacijoms moterims, jau apsisprendusioms dėl nėštumo nutraukimo.
Tačiau ne tik tam. Nors ministro įsakymo projekte dėl nėštumo nutraukimo tvarkos nedetalizuojama, kaip, kam ir kokiais būdais bus išnaudojamos tos 72 valandos, tikėtina, kad savo nišą ras ir kriziniai nėštumo centrai – profesionalaus moralizavimo įstaigos, kurių minimalus tikslas – atkalbėti nuo aborto, maksimalus – uždrausti nėštumo nutraukimą įstatymiškai. Tad moterys tas tris paras būtų priverstos iškęsti jei ne psichologų ir moralistų atakas, tai neišvengiamą medikų spaudimą (jie būtų įpareigoti suteikti visą informaciją, „kuri galėtų turėti įtakos moters apsisprendimui atlikti nėštumo nutraukimą“, tiek prieš siuntimo išdavimą, tiek prieš pačią procedūrą).
Tuo pačiu tai sukeltų ir medicininio turizmo protrūkį. Jei Lietuvoje reikia pereiti „kryžiaus kelius“ (priverstines konsultacijas, dirbtinį delsimą, moralizavimą, priekaištavimą ir įtikinėjimą) vien tam, kad būtų suteikta reikiama sveikatos paslauga – kodėl to nepadarius kaimyninėje valstybėje, kur nėštumo nutraukimas labiau prieinamesnis? Matyti, kad nors šios iniciatyvos palaikytojai tvirtina, jog tai nėra žingsnis abortų draudimo link, šie apribojimai sukelia tas pačias socialines pasekmes, kokias sukeltų ir abortų draudimas.
Be viso to, šis apribojimas ne tik stigmatizuotų, bet ir žemintų moteris. Tai reikštų, kad individualus moters priimtas sprendimas nieko nereiškia, kad ji pati negali atsakingai nuspręsti, kad jos sprendimai yra a priori klaidingi ir kvaili, todėl reikalingas papildomas laikas juos „ištaisyti“. Toks požiūris žeidžia moters orumą ir savigarbą.
Galiausiai tai tipinis moterų diskriminacijos pavyzdys. Siekdamos gauti sveikatos paslaugą, moterys turėtų įveikti dirbtinai sudarytus barjerus, tuo tarpu vyrams tokie barjerai sveikatos paslaugų sektoriuje netaikomi. Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija savo peticijoje atkreipia dėmesį į tai, kad tokia tvarka diskriminuotų moterį kaip pacientę, kadangi kitiems pacientams privalomas sveikatos paslaugos laukimo terminas nenumatytas. Žmogaus teisių atžvilgiu tai taip pat problemiškas projektas – tokia tvarka pažeistų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, nes prilygtų kišimuisi į privačius asmens sprendimus ir šeimos gyvenimo sritį.
Tačiau tai ne vienintelė SAM paruošta staigmenėlė. Tiek pat stebina naujosios Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės politiniai svyravimai šiuo klausimu. Metų pradžioje, Žmogaus teisių komitete prasidėjus klausymams dėl abortų draudimo įstatymo projekto, R. Šalaševičiūtė laikėsi nuomonės palikti nėštumo nutraukimą legalų, saugų ir prieinamą. Tiesa, tada dar ji nebuvo ministrė. R. Šalaševičiūtė taip pat dalyvavo piliečių mitinge prie Seimo, skirtame pasipriešinti abortų draudimo iniciatyvai.
Tačiau dabar naujoji ministrė kalba ką kitą – atvirai palaiko 72 valandų projektą ir kalba apie tokių apribojimų naudą. Anksčiau kritikavusi abortų draudimą ir skaudžias jo sukeliamas pasekmes, dabar ministrė pasiryžusi remti projektą, kuris daugiau ar mažiau turėtų panašų poveikį moterų sveikatai ir orumui, nelegalių abortų rinkos atsiradimui, medicininiam turizmui ir pan.
Gal ir galima tokį projektą vadinti kompromisiniu, turint galvoje, kad savo eilės dar laukia abortų draudimo projektas. Tačiau akivaizdu, kad moterų situacijos ir lyčių lygybės tokia tvarka nepagerins, o tik pablogins, nes dirbtinės kliūtys nėštumo nutraukimui mažina prieinamumą, stumia moteris į nelegalius abortus ir jų turizmą, stigmatizuoja, žemina ir diskriminuoja.
