D. Šakalienė. Žinau, kodėl žmonės evakuojasi iš Lietuvos

Ar dar prisimenate devyniolikmetę mamą, gyvenančią skurdžioje kaimo troboje, paliktą vaikelio tėvo, gaunančią minimalią paramą iš savo tėvų, pamėginusią išsiplėšti iš nevilties, iš skurdo, nedarbo, vienatvės, girtuoklystės aplinkui kraupiu mėginimu atkreipti dėmesį – įmetant savo vaikelį į šulinį? Nepamenat? Nes vaikelis išgyveno? Nes niekas toliau nevyksta. Kaip nevyko iki tragedijos.

Prieš akis regiu širdies darbą fiksuojančią kardioaparato liniją – tiesios atkarpos kaitaliojasi su staigiais pakilimais ir kritimais. Mūsų visuomenės reakcija lygiai tokia pat – pažadinti mūsų atjautą reikia vis didesnio rezonanso, apie vis baisesnes tragedijas kalbama vis trumpiau, o galutinis rezultatas identiškas – tiesi tylos ir abejingumo linija.

Šiemet rinkimai, už gero pusmečio. Taigi, turime papildomą dirgiklį. Prie politinio lošimo stalo skelbiami statymai – kas pasirodys jautresnis ir labiau pasiryžęs kalbėti apie visuomenei skaudžius klausimus. KALBĖTI. Nes iki darbų neprieinama. Galima juoktis – nors gal reikėtų verkti – kai socdemai su konservatoriais vieni kitus kaltina nepadarytais, įstrigusiais ar regresavusiais darbais padedant šeimoms, atgaivinant regionus, mažinant savižudybes ir smurtą, nors vieni po kitų valdo mūsų valstybę ketvirtį amžiaus. Įvedate kertinę frazę į Google „konservatoriai kaltina“ arba „socdemai kaltina“ ir štai – atsakomybės stumdymas, kaltųjų ieškojimas.

Tik ne konkretūs darbai ten, kur visuomenei labiausiai skauda, toje srityje, dėl kurios problemų žmonės masiškai evakuojasi iš Lietuvos, plūsta ne blogiau kaip iš Sirijos. Ne dėl finansų politikos. Ir net ne dėl energetikos. Ir net ne dėl nacionalinio saugumo. News flash. Žmonės bėga dėl socialinės politikos. Tiksliau – dėl tragiškai prastos socialinės politikos. Nuo stebuklingų atlyginimų ir darbo sąlygų iki adekvačios šeimos politikos nebuvimo, pagalbos ir paslaugų šeimai mechanizmo. Bėga nuo beviltiškumo ir bejėgiškumo.

Jei nebėga – tai geria, mušasi, žudo ir žudosi. Ir dar gabaliukas visuomenės, kuris – man taip labai norisi tikėti – auga, kuriam atrodo, kad galima įveikti tą bejėgystę pereinant nuo kalbų prie darbų. Vienas iš darbų būtų susijęs su pasidomėjimu, kaip veikia mūsų valstybė, ir gal visai neblogai būtų susivokti, kad mes realiai nesinaudojame vienu iš pagrindinių įrankių užtikrinti, kad valstybė būtų orientuota į žmogų, į jo gerovę – emocinę, socialinę, finansinę. Tas įrankis yra rinkimai. Kuriuos ignoruojame.

Realiai iki šiol balsavo tik pats problemiškiausias segmentas – radikaliai ultrakonservatyviai vertybiškai nusiteikę, žemo išsilavinimo/socialinio statuso asmenys, kaip piktas socialinių pašalpų gavėjas, ir pats pilietiškai atsakingiausias segmentas – liberalią demokratiją palaikantys praprusę ir modernūs žmonės, kaip progresyvus patriotas. Nepritraukiama balsuoti dauguma – vidurinė klasė, darbingi žmonės, verslininkai, ta visuomenės dalis, kuri yra valstybės pamatas. Ne dugnas – pamatas.

Rezultatą matome ir oi kaip jis duria į akį, net skauda žiūrėti. Nuo pirmųjų rinkimų, kai esminis vardiklis buvo „kas didesnis Lietuvos patriotas“ su maža priemaiša kompetencijos vardiklio, matome tvarkingą regresą link vardiklio „kas gražiau šoka ir dainuoja telike“ su priemaiša vardiklio „kas geriau pavaro ant esančių valdžioje“. Rezultatas stebuklingas – atrodo, lyg stebime žaidimą „Stebuklų laukas“, kas atspės žodį, kurį nori girdėti rinkėjas, o spėjimai vis bukesni, ne įkvepiantys rinkėją, bet tempiantys jį žemyn.

Nors gal čia kitas žaidimas – kiek nekompetentingi gali būti Seimo nariai ir ministrai, kad visuomenė vis dar neprieštarautų, kad iš jos kišenės jiems mokama alga. Žaidimas pasiekė nerealų lygmenį – nulinė kompetencija pusėje Seimo ir pusėje Vyriausybės, pasitikėjimas valstybe klaikiose žemumose, bet visuomenė vis dar apsiriboja memais socialiniuose tinkluose ir fragmentiškais piketukais.

Nėra ko juoktis, kad katilas juodas – aš pati lig šiol į rinkimus eidavau prastai padariusi namų darbus. Ir suprantu tuos, kurie neidavo. Kodėl? Nes jiems spjauti į politiką. Kodėl? Nes jie nemato jokios valstybės pagalbos savo darbuose ir gyvenime. Kodėl? Nes valstybė jiems tėra biurokratų ir taisyklių beveidis konglomeratas, su kuriuo reikia taikytis, bet kuriame jokios savo įtakos nemato. Kodėl? Nes iškart po Nepriklausomybės atgavimo visi nuėjo namo gyventi savo gyvenimų ir dirbti darbų, ir tik minėtos dvi saujelės liko tam, kad pirmieji išnaudotų valstybę, antrieji ją temptų aukštyn.

Bet kai visuomenė nedalyvauja veiksme, tai situacija panaši į paveiksliuką, kuriame laivas ištrintas, likę tik burės ir inkaras (na, gal labiau akmuo ant virvės). Rezultatas – niekas niekur neplaukia.

Turiu nemokamą patarimą mūsų valdantiesiems ir mūsų opozicijai – t.y. besikaitaliojančiai tai pačiai Lietuvos valdžiai. Jei kada nors turėjote nors trupinuką noro sukurti stiprią ir laimingą Lietuvą – pripažinkite tą didžiulį atotrūkį, klaidą, kai nutarėte, kad visuomenės pasitikėjimas reiškia nulinę kontrolę ir galimybę daryti ką nori už rinkėjų pinigus, naudoti piliečių uždirbamus pinigus ne taip, kaip naudingiausia piliečiams, o taip, kaip patogiausia institucijoms.

Gal tuomet pasikeis visuomenės ir požiūris į politiką. Kol kas politikų su realiu gyvenimu dauguma žmonių nesieja, todėl posakis „eiti į politiką“ suprantamas kaip noras susikurti asmeninį gerbūvį. Na, gal kartais kaip noras parėkauti, o paskui vis tiek susikurti asmeninį gerbūvį. Pagrindo tokiam įsitikinimui yra – žentų, vaikų ir kyšių istorijos atrodo juokingai, kai realiai nėra jokio politikų skaidrumo ir skaudžiausiai tai pamatė visuomenė krizės metais, kai eilinio mokytojo ir gydytojo atlyginimas pasiekė triuškinantį kontrastą su seimūnų leksusais, perkamais iš kanceliarinių išlaidų.

Bet gal jau pribrendome lūžiui – suvokti, kad kol kas mūsų valstybės institucijos nedirba kaip darnus mechanizmas, orientuotas į PILIEČIO PATOGUMĄ, į PILIEČIO GEROVĘ, į PAGALBĄ PILIEČIUI. Tam, kad perorientuotumėm valstybės darbą į realių visuomenės poreikių matymą, reikia realiai įsigilinti į valstybės aparato problemas, atlikti skaidrų ir sąžiningą sisteminį auditą visose srityse, o pirmiausia – tose, kurios liečia socialinę politiką, kuri tiesiogiai veikia kasdienį žmonių gyvenimą, nuo darželių iki daktarų, nuo lanksčių darbo sąlygų iki oraus atlygio, nuo emigracijos iki imigracijos politikos, nuo smurto prieš vaikus iki realios pagalbos visoms šeimoms.

Bet dar labiau reikia mums – man, Jums ir Jūsų draugams, kaimynams, bendradarbiams – prisiimti atsakomybę, išlįsti iš savo skausmingomis paskolomis apmokamų butukų ir nueiti balsuoti. O prieš balsuojant padaryti namų darbus – susižinoti, ką nuveikė konkreti partija, konkretus kandidatas gaudamas iš mūsų algą, ką jis gali pasakyti apie savo išmoktas pamokas ir ką planuoja DARYTI, VEIKTI.

Galima pradėti nuo to, kad paklausti gerbiamo premjero, kas išmokta iš Saviečių tragedijos? Ar normalu tai, kad devyniolikmetei vienišai mamai mėginantis padėti seniūnas ir socialinė darbuotoja turi jos ieškoti kaip adatos šiene, nes Marijampolės apygardos teismas, Šakių policija ir Kauno medikai negali nei pasikalbėti tarpusavyje, nei su Šakių seniūnija – kurie vis dar yra atsakingi už savo gyventoją ir tos atsakomybės ne tik nesikrato, bet priešingai, stengiasi rasti būdų pagelbėti.

Paklauskime premjero suburtosios darbo grupės, kokius veiksmus jie paruošė, kada ruošiasi juos taikyti ir ko laukia? Paklauskime Marijampolės rajono administracijos, kokią pagalbą rengiasi teikti šiai mamai ir vaikui, kaip vykdys atvejo vadybą (jei žino, kas tai yra) ir kokius specialistus įtrauks?

Neįdomūs klausimai? Nepatogūs? Jūs niekuo dėti? Na, tada ir gyvenimas mūsų šalelėje toliau bus toks, koks yra – rezonansinės bangos, isteriniai parėkavimai, politikai, besinaudojantys nužudytais vaikais savo reitingams kelti. Nors dar blogiau, kad kai kuriems ir gyvybė nėra pakankama statymo kaina. Neįdomi. Pinigų tame nėra.
Ką darom?

P.S. Beje, gal padarius namų darbus ir pamačius kraupų politinio prasilošimo vaizdelį turėsime ateinančiuose rinkimuose daugiau nepriklausomų kandidatų, savo profesionalumą ir kompetenciją norinčių panaudoti DARBUI kuriant sau ir kitiems gerą aplinką. Juk galim, kai norim – Alytaus miesto taryba geras pavyzdys.