Galima pajuokauti, kad turbūt ES institucijoms trūko kantrybė – dvidešimt metų rekomendacijomis skatintas didesnis moterų skaičius valdybose per pastarąjį dešimtmetį didėjo tik maždaug po 0,6 proc. kasmet.
Moterų kvotos – su europiečių palaikymu
Stebint viešąją erdvę galima pamanyti, kad toks bandymas įvesti kvotų sistemą kelia didžiulį pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Aštuonios valstybės, tarp kurių buvo ir Lietuva (dėka vienašališko buvusio Socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko sprendimo), išgirdusios tokį EK pasiūlymą, suskubo pasipriešinti ir išsiuntė nepritarimo laišką Komisijai. Nepritaria ir laisvosios rinkos gynėjai, nes aniems ne tik bet koks valstybės prisilietimas prie verslo yra bemaž šventvagiškas, bet ir pati lyčių lygybė mažai jaudina.
Tačiau Eurobarometro (2011) duomenys atskleidė, kad europiečiai linkę palaikyti kvotų sistemos idėją. 88 proc. europiečių ir 89 proc. Lietuvos piliečių sutinka su tuo, kad moterų skaičius vadovaujančiose įmonių pareigose turėtų būti toks pat kaip vyrų. Nuomonės išsiskyrė respondentų klausiant apie geriausias priemones, kurios padėtų pasiekti minėtą tikslą – Lietuvoje už įmonių savireguliavimą pasisakė 27 proc., tiek pat ir už teisiškai privalomas priemones, mažiau populiari priemonė respondentams atrodė savanoriškos verslo iniciatyvos – jiems pritarė 22 proc. respondentų.
Tačiau didžioji dalis respondentų (Lietuvoje – 78 proc., ES – 75 proc.) pritartų teisiškai privalomoms priemonėms, jei atrankos metu būtų atsižvelgiama į darbuotojų kvalifikaciją, o ne skiriama automatiškai pagal lytį.
Apie kvotų principą
Moterų kvotų versle idėja niekada ir nebuvo susijusi su automatine atranka, kai neva į laisvas vietas verslas privalėtų priimti moteris, nepaisant jų kompetencijos tinkamumo – tai tiesiog manipuliavimas kvotų idėja ir bandymas ją diskredituoti. Kvotos yra laikinoji pozityviosios diskriminacijos priemonė, suderinta tiek su ES Chartija, tiek su ES Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudencija.
Kitaip sakant, kvotos gali būti užpildomos tiktai tokiomis kandidatėmis, kurios atitinka keliamus kvalifikacinius reikalavimus. O pirmenybė moterims, kai svarstomi tos pačios kvalifikacijos skirtingų lyčių kandidatai, automatiškai ir besąlygiškai neskiriama – direktyvoje nustatyta išimtis (kad atitiktų ESTT kriterijus): vienodų kvalifikacijų ir kompetencijų atveju moterims pirmumas neteikiamas, „kai objektyvus vertinimas, kuriame atsižvelgiama į visus atskiriems kandidatams taikomus kriterijus, yra palankesnis kitos lyties kandidatui“. Tad įvedamas ganėtinai miglotas šalia kvalifikacijų palyginimo atsirandantis „objektyvus vertinimas“ – norisi tikėtis, kad ši išimtis netaps piktnaudžiavimo įrankiu ir nevirs taisykle.
Tam reikalui direktyva nubrėžia ir skaidrumo gaires – nelaimėjusio kandidato prašymu įmonės turėtų atskleisti vertinimo kriterijus, argumentus, o taip pat – objektyvų lyginamąjį šių kandidatų vertinimą. Dar daugiau – įmonė turėtų taikyti iš anksto nustatytus, aiškius, neutraliai ir nedviprasmiškai suformuluotus kandidatų atrankos kriterijus.
Skaidrumo klausimas čia ypač svarbus, nes priėmimas į biržinių įmonių valdybas, kaip pažymi EK, šiandien vyksta nepakankamai skaidriai – dėl šių ir kitų aplinkybių dominuoja vien vyriška verslo kultūra, kurioje klesti lyčių stereotipai, sukuriantys „stiklo lubų“ (struktūrinių kliūčių) efektą moterims, siekiančios kilti karjeros laiptais. Nors matomų barjerų, kliudančių joms to siekti, nėra, iki karjeros viršūnės moteris dažnai sustabdo versle ir visuomenėje vyraujančios lyčių vaidmenų normos, stereotipai, didelė profesinė ir sektorinė lyčių segregacija (atskirtis) darbo rinkoje ir pan.
Apie „radikalumą“
Ši kvotų iniciatyva kartais vertinama kaip pernelyg radikali priemonė šalinti minėtas kliūtis. Tačiau EK siūlomoje kvotų direktyvoje radikalumo nėra nė kvapo – aišku, tai priklauso nuo uoslės, bet žvelgiant į išimtis ir principines nuostatas – tai labai nuosaikus ir švelnus projektas.
Nusprendus didinti moterų skaičių biržinių įmonių valdybose, privalomos kvotos nustatytos tik nevykdomųjų direktorių (direktorių konsultantų) pareigybėms, kad nebūtų per daug kišamasi į įprastą įmonės valdymą. Kvotos nebūtų taikomos mažoms ir vidutinėms įmonėms, nes tai joms taptų per didele našta.
40 proc. kvota taip pat pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad visišką lyčių balansą pasiekti būtų pernelyg sudėtinga ir komplikuota, tad pasirinktas skaičius tarp visiškos lygybės (50 proc.) ir „būtinojo minimumo, leidžiančio daryti tvarų poveikį valdybos veiklai“ (30 proc.). Kvotos taip pat nesukeltų šoko efekto nei rinkai, nei visuomenei – privačios bendrovės turėtų laiko pasiekti nustatytą kvotą iki 2020 m., o valstybinės bendrovės – iki 2018 m. Pati direktyva kaip laikinoji priemonė galiotų iki 2028 m. pabaigos.
Net ir verslas neturėtų labai purkštauti – statistiškai reikšmingi tyrimai (pvz. McKinsey Report) atskleidžia, kad daugiau moterų versle gali užpildyti artėjantį kvalifikuotų darbuotojų stygių Europoje, o įmonės su trečdaliu ar daugiau moterų vadovaujančiose pareigose efektyviau veikia tokiose organizacijos srityse kaip lyderystė, darbo atmosfera ir vertybės, vizija, koordinavimas ir kontrolė, motyvacija ir t. t.
Ištyrus 89 Europos bendrovių, kuriose vyrauja didžiausia lyčių lygybė, finansinės veiklos rezultatus ir palyginus juos su vidutiniais kitų įmonių rezultatais iš to paties sektoriaus, paaiškėjo, kad finansiškai efektyviausiai dirba tos kompanijos, kurios turi didesnę proporciją moterų savo valdybose. Pagaliau juk tai „neišnaudoti žmoniškieji ištekliai“ – o kas verslui gali atrodyti patraukliau negu tai, kas dar neišnaudota?
P.S. Socialinės lygybės aspektas
Nors ir bandoma šią kvotų idėją sustabdyti prisidengiant ES subsidiarumo principu, belieka tikėtis, kad direktyva bus priimta ir stambiojo verslo olimpas moterims nebebus toks tolimas ir neįveikiamas. Kita vertus, nereikia pamiršti ir to, ką gali užtemdyti feministinio judėjimo ir ES institucijų kova dėl kvotų. O ji gali užtemdyti socialinės klasės aspektą.
Turiu galvoje tai, kad kvotų sistema valdybose tiesiogiai liečia tik prestižinį išsilavinimą, puikią kvalifikaciją ir aukštą socialinį statusą turinčias moteris, siekiančias karjeros stambiausiose įmonėse. Be jokios abejonės – „stiklinių lubų“ pašalinimas šioje srityje paskatins ir kitas jaunas profesionales ryžtingiau siekti karjeros, tačiau tokių pačių institucinių pastangų, viešųjų ryšių kampanijų ir feministinių judėjimų palaikymo, kokio sulaukia kvotų idėja, norėtųsi ir kalbant bei keliant į viešumą kitas ekonominės lyčių nelygybės problemas.
Problemas, turinčias ekonominį pagrindą ir aktualias toms socialine prasme pažeidžiamiausioms moterims, kurios kenčia skurdą, socialinę atskirtį, išnaudojimą darbe, atlyginimų atotrūkius, t.y. procesus, susijusius su profesine segregacija ir socialine nelygybe lyčių aspektu. Štai kas šioje nelygybės persmelktoje visuomenėje būtų radikalu – pareikalauti socialinio teisingumo.