Tik mažuma rinkėjų nori, kad Seimas, Vyriausybė ar prezidentas netrukdytų gyventi, būtų nuoseklūs ir prognozuojami. Tuo tarpu dauguma rėkia, kad jiems neduoda darbo, moka per mažą atlyginimą arba neužtikrina mažų kainų parduotuvėse. Ir dėl savo nedarbo ar mažo atlyginimo jie kaltiną ne save, savo išsilavinimą, verslumo stoką, o valdžią.
Tuo pačiu apie valstybę jie išmano viską - gali pamokyti ekonomikos bankininkus, teisės – teisininkus, užsienio politikos - diplomatus ir pan. Jie puikiai žino, kokio dydžio privalo būti minimali alga, mokesčiai, kokia bausmė turi būti skirta Drąsiui Kedžiui, skolintis ar nesiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo ir kaip panaudoti šias lėšas. O jei kas nors bando ginčytis – drąsiai išvadins vagimi, oligarchu, biurokratu arba tiesiog pasiūlys, o gal ir duos į dantis. Na, jei ne į dantis, tai bent plytgaliu į Seimo langus.
Vis dėlto, nepaisant tokių „inteligentiškų“ savybių, jų nuomonė labai svarbi – jie eina į rinkimus ir balsuoja už pažadus (kurie dažnai net teoriškai negali būti įgyvendinti) ir svajones kažkada gyventi geriau, o dirbti mažiau. Arba visai nedirbti.
Laisvė jiems yra klaiki našta, būtent jie per sociologinius tyrimus ramiai rėžia, kad demokratija nėra tokia jau didelė vertybė, o štai tvirtos rankos – reikia čia ir dabar. Dar – mirties bausmės, uždrausti „pyderus“, „žydpalaikius“ bei „nigerius“ su „čiurkom“ ir atėmus pinigus iš verslininkų padalinti darbo liaudžiai.
Laisvė be atsakomybės nesuvokiama, o atsakomybė už savo veiksmus Lietuvoje suvokiama kaip lengva silpnaprotystės forma. Abejojate? Prašom – jau senokai alkoholio parduotuvėje po 22 valandos neparduoda. Nei brangaus konjako, nei pigaus „rašalo“. Nes Seime nusprendė, kad mes per kvaili, kad sugebėtumėme patys spręsti, kada, ko ir kiek norisi išgerti. Silpnapročių laisvė spręsti apribota, tačiau visi susitaikėme, kad mus tokiais laiko. Dar netgi buvo atrasta tokio sprendimo privalumų.
Kitas pavyzdys – antros pakopos pensijų fondų klientais yra beveik milijonas žmonių, tai yra absoliuti dauguma darbingų žmonių. Kai akcijų rinkos kilo, jie krykštavo, kaip protingai pasielgė ir kokią sočią senatvę apturės. Tačiau, kai akcijų vertės pradėjo mažėti, pasigirdo šūksniai apie blogus fondų valdytojus, ydingą sistemą ir oru paleistus pinigus. Tik kažkodėl niekas nekalbėjo apie tai, kad akcijų kainoms krentant, visi galėjo nemokamai savo rizikingesnius fondus pakeisti į saugesnius, tam tereikėjo parašyti vieną prašymą. Galvoti ir priimti sprendimus? O kam – juk galima rėkti, kad kalti kiti, o ne pats. Todėl tie, kurie pasakoja, kad ši sistema ydinga, sutinkami pritarimo šūksniais, nes pripažįsta, kad vidutinis lietuvis galvoti ir priimti sprendimus yra nepajėgus.
Taip pat juokas ima, kai pensininkai ūbauja, kad jų pensijų mažinti negalima, mat jie jas užsidirbo. Užsidirbo jie savo namus, butus, sodus ir bala žino ką, bet ne pensijas, kurias „Sodra“ tik perskirsto – surenka pinigus iš mokančius mokesčių, o kiek trūksta – skolinasi ir vėl užkrauna naštą ant dirbančiųjų. Ir nors tu kuolą ant galvos tašyk, mitinguoja pensininkai. Dirbantiems algos mažėja, emigrantus skaičiuojam šimtais tūkstančių, o pensijos turi likti tokios pačios? Logikos nėra, bet ar tai kam nors rūpi?
Apmaudu tik, kad tokiai padėčiai pakeisti reikės dar dešimtmečių – šiandieninė mokykla vis dar veikia taip, kad baigęs vidurinę žmogus nebūtinai mokės bent vieną užsienio kalbą (o turėtų mokėti visi ir gerai), vienetai težinos pagrindinius ekonomikos veikimo principus, o nusirašinėjantis bus laikomas gudruoliu, vertas pagarbos, o ne niekingu sukčiumi. Tokie ir toliau bus linkę reikalauti ne galimybių, o pašalpų, padidintų minimalių algų ir visai neįsižeis, jei Seimo nariai juos atvirai laikys silpnapročiais.
Todėl konservatorių talibai ar apie progresinius mokesčius tik būdami opozicijoje prisimenantys socialdemokratai, nekalbant apie „tvarkiečius“ ar „darbiečius“, dar ilgai turės pakankamai solidžią elektorato bazę, o tokių valdžių priimti sprendimai veiks visos Lietuvos raidą.
Belieka svjoti, kad kažkada susikaups kritinė masė mąstančių žmonių, kurie pagaliau pareikalaus vykdyti nepopuliarias, bet reikalingas reformas, o ne pataikauti liumpenproletariatui.