Kas matė drebantį oligarchą?
Na, bent jau taip turėtų būti, nes Lietuvos prezidento rinkimus laimėjo Dalia Grybauskaitė, oligarchijai be gailesčio paskelbusi karą. Deja, taip nėra. Žinoma, oligarchų yra, bet jie kažkodėl nedreba. Tikriausiai tai susiję su tuo, kad dauguma stambių verslininkų, kontroliuojančių pramonę, žiniasklaidą ir darančių nuolatinę įtaką politiniams procesams, išgyvena tapatybės krizę ir jaučiasi esantys ne oligarchai, o tiesiog Lietuvos gelbėtojai, kurių misija – sutelkus į vieną kumštį pakankamai finansų, žiniasklaidos ir politinės įtakos, suduoti triuškinamą smūgį tiems tikriesiems, baisiesiems oligarchams.
Kadangi tais tikraisiais oligarchais įvardijamas tik vienintelis darinys – įmonė „Leo LT“, kurioje valstybė turi 62 proc. „oligarchinių akcijų“, kova su oligarchija neturėtų trukti labai ilgai. Politikoje labai dažnai galioja principas – „mano priešo priešas yra mano draugas“.
Jei šį apibūdinimą taikysime esamai padėčiai, tuomet bus galima paaiškinti, kodėl bent keli stambūs kapitalistai, vis didinantys savo įtaką tiek žiniasklaidai, tiek politikai, per visą rinkimų kampaniją neslėpė paramos D. Grybauskaitei, tikriausiai tikėdamiesi, kad, palaikydama įmonės „Leo LT“ išardymo idėją ir tapusi prezidente ji sumažins išaugusią „Vilniaus prekybos“ įtaką ir padidins tylių savo rėmėjų įtaką politiniams procesams. Tačiau jei ši „kovos su „Leo LT“ brolija“ išliktų ir po šios bendrovės suskaldymo, padėtis keisis, ir bus galima kalbėti apie naujų oligarchinių grupių sustiprėjimą.
„Atsitiktinė“ meilė – regionams ir naftai
Vienintelis būdas, kuris leistų tiek ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui, tiek naujajai šalies vadovei D. Grybauskaitei laviruoti pavojingame „oligarchų“ tarpeklyje, – viešai deklaruojamų nuostatų taikymas ir aiškus priimamų sprendimų argumentavimas. Deja, bent kol kas yra sprendimų, kurie nei paaiškinti, nei aiškūs.
Kadangi nuo naujųjų metų mokesčiai pakilo daugelyje sričių, tikriausiai turėtų stebinti tas faktas, kad naftą iš Lietuvos gelmių išgaunančioms bendrovėms mokesčiai nepasikeitė. Kodėl valdančioji dauguma taip neapsižiūrėjo? Atsakymai yra du. Pirmas – nafta išgaunama regionuose, o, kaip jau supratome iš spaudos pavyzdžio, regionai yra kažkas mistiškai saugotino. Antras paaiškinimas kiek liūdnesnis – politikai sąmoningai stiprina vieną aktyviai žiniasklaidoje veikiančią stambiojo kapitalo grupę. Jei taip yra iš tikrųjų, apie vertybes neverta net kalbėti. Įsipainiodami į verslo grupių kovą dėl įtakos, politikai iš nešališkų teisėjų pavirsta atskirų grupių įrankiais, o tai ir yra pagrindinė oligarchijos stiprėjimo priežastis.
Kaip jau minėjome, vienintelis būdas, kaip politikai gali apsisaugoti nuo nereikalingų įtakų patys ir apsaugoti visuomenę nuo oligarchijos gniaužtų, yra atviras ir aiškus priimamų sprendimų argumentavimas. Naujoji šalies vadovė D. Grybauskaitė jau pareiškė, kad, jos nuomone, reikėtų mažinti alkoholio akcizus, o tai turėtų labai nudžiuginti dar vieną žiniasklaidoje besiplečiančią verslo grupę „MG Baltic“, nes jos valdomų įmonių sąraše yra ne tik didžiausia degtinės gamykla „Stumbras“, bet ir viena didžiausių žiniasklaidos grupių.
Tačiau D. Grybauskaitė neįvardijo, dėl kokių priežasčių ji siūlo minėtą akcizų mažinimą, taip apsunkindama ar net padarydama neįmanomą tokių veiksmų analizę, nes tik aiški argumentacija ateityje leistų nuspręsti, ar šis žingsnis buvo daromas siekiant bendros naudos, ar stengiantis padėti atskirai įtakingai verslo grupei?
Objektyvumo dėlei reikia konstatuoti, kad, be jokios abejonės, alkoholio akcizo padidinimas buvo klaidingas sprendimas, nes jis ne tik nepadėjo surinkti papildomų pajamų į biudžetą, bet dar ir padidino šešėlinę alkoholio rinką, o šios egzistavimas ne tik mažina biudžeto pajamas, bet ir stiprina organizuotą nusikalstamumą. Tačiau tokių klaidingų sprendimų priimta daugiau, todėl esminis klausimas – ar ir jie bus keičiami?
Oligarchija ir kiaulių gripas
Kadangi valdžios niekada nebūna per daug, pavyzdžiui, Rusijoje po Boriso Jelcino epochos, kai oligarchai supirko daugumą žiniasklaidos, atėjo Vladimiro Putino epocha, kai žiniasklaida buvo labai greitai sutelkta Kremliui ištikimų oligarchų rankose. Įžvelgiant tam tikrų paralelių politiniuose procesuose, tenka konstatuoti, kad per „paksogeitą“ buvo išnaudojamos susilpnėjusios demokratinės Lietuvos institucijos, o kai Vakarų kapitalas pasitraukė bent iš kelių žiniasklaidos priemonių, jų nuosavybė perėjo į stambių Lietuvos verslininkų rankas. Šiuo metu egzistuojantis įtakos žiniasklaidai pasidalijimas dar nekelia didelės grėsmės demokratijai, tačiau naujajai prezidentei tenka sunki užduotis neleisti dar didesnės jėgos koncentracijos vienose rankose.
Oligarchija savo prigimtimi panaši į kiaulių gripą ar bet kokį kitą virusą, su kuriuo būtina kovoti dar tada, kai jis neužkrėtė visos šalies. Jei naujoji prezidentė iš tiesų pasiryžusi apsaugoti Lietuvą nuo pavojingo užkrato, reikėtų imtis bent kelių svarbių iniciatyvų: aiškiai apriboti koncentracijos žiniasklaidos rinkoje dydį, su centriniu banku imtis priemonių, kad Švedijos ir kitų bankų kreditiniai ištekliai Lietuvos bankininkų pastangomis nepatektų vien į stambiojo kapitalo rankas, ir prižiūrėti įstatymų leidybą taip, kad mokesčiai netaptų priemone, skurdinančia vidurinį sluoksnį ir didinančia stambiojo kapitalo potencialą.
D. Grybauskaitė prieš rinkimus interviu savaitraščiui „Atgimimas“ teigė, kad reikia bijoti ne Rusijos, o savų oligarchų. Iš tiesų įdomus teiginys, supriešinantis Rusiją, kuri, būdama carinė ir bolševikinė valstybė, du kartus okupavo Lietuvą, su vietiniais verslo dariniais, kurių net pavadinimai visuomenei nežinomi.
Tačiau, nors šis teiginys ir komplikuotas, jam būtų galima pritarti, jei jis skambėtų kiek kitaip – „šiandien už Rusiją labiau bijoti reikia šios šalies interesams Lietuvoje atstovaujančių oligarchų, valstybės institucijų silpnumą išnaudojančių pelnui ir įtakai didinti.“
