G. Navaitis. Kam gera gyventi Lietuvoje?

Daug kas tiki nuolat skelbiamais tekstais apie siaubingą gyvenimą Lietuvoje. Tačiau tikėjimas ir faktai ne visada sutampa. Prieš mėnesį Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko apklausą, kurios duomenys atstovauja Lietuvos gyventojų nuomonę.

Iš viso apklausta 1005 vyresnių nei 18 metų žmonių iš 19 miestų ir 31 kaimo. Teirautasi kaip vertina praėjusius metus ir ko tikisi ateityje, klausta ar jie laimingi.

Laimė, be abejonių, yra svarbiausias daugelio žmonių gyvenimo tikslas. Laimės tyrimai patvirtino, kad valstybės, kurios pasirinko šį tikslą sparčiau kuria gerovę, nes laimingi žmonės yra pilietiškesni, veiklesni, sveikesni, labiau patenkinti šeiminiu gyvenimu, pakantesni kitiems ir sugeba daugiau uždirbti. Jiems reikia mažiau globos ir socialinės paramos. Todėl klausimas apie laimę gana tiksliai parodo visuomenės būklę ir jos perspektyvas.

Apklaustųjų nuomonės	Atsakiusių procentas
Metai buvo laimingi, ateityje gerovė stiprės	6,8 proc.
Metai buvo laimingi, ateityje teks daug stengtis, kad gerovė išliktų	24,2 proc.
Metai nebuvo laimingi, tikiuosi permainų į gerą	41,2 proc.
Metai nebuvo laimingi, gerų permainų nesitikiu	25,7 proc.
Neatsakė	2,2 proc.

Apibendrinant tyrime išsiaiškintas nuomones galima pasakyti, kad trečdalis Lietuvos gyventojų mano esą laimingi ir tikisi gražios ateities. Visai nemenka dalis. Du iš penkių nesidžiaugę esama padėtimi, bet viliasi permainų į gerą. Žmonės dažnai sulaukia to ką patys sau pranaušauja. Todėl tikėtina, kad jų gyvenimas ir savijauta gerės.

Deja, net kas ketvirtas nusivylęs ir dabartimi ir nieko geresnio nesitiki ateityje. Norėtųsi, kad jų būtų žymiai mažiau.

Šiuolaikiniai laimės tyrimai tampa dar svarbesni ir įdomesni, kai jų rezultatai leidžia geriau suprasti žmones ir numatyti sprendimus, kurie padidintų bendrą visuomenės laimę. Nors laimės tyrinėjimai kol kas nėra pakankamai išplėtoti, jie jau tapo iššūkiu tradiciniam požiūriui į ekonominius ir socialinius procesus bei valdymo tikslus. Ne vienos ES valstybės vadovas pripažino, kad tokie tyrimai yra sėkmingesnės politikos atrama. Štai Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas šalies gyventojų laimingumo matavimą pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“ ir paskelbė, kad artimu metu savo šalies gyventojų laimingumą Didžioji Britanija įtrauks į valstybinės statistikos rodiklius.

Lietuvos Seimas irgi patvirtino Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Šiame dokumente, regis, pirmą kartą tarp valstybės tikslų yra įvardijama laimingesnės visuomenės kūrimas ir netgi nurodoma siekiamybė – laimės indekso augimas bei planuojama, kad iki 2030 metų Lietuva pateks į laimingiausiųjų Europos Sąjungos šalių dešimtuką. Nors kaip to bus siekiama nepasakyta, o nuolatinių laimingumo tyrimų irgi nenumatyta. Todėl belieka pasidžiaugti sociologų iniciatyvomis ir pasvarstyti, ką jų surinkti duomenys sako apie Lietuvą.

Gediminas Navaitis

Dyvename „dviejų greičių Lietuvoje.“ Joje gerai jaučiasi išsilavinę specialistai iš sostinės bei didžiųjų miestų, ir nerado savo vietos žemesnio išsilavinimo žmonės iš miestelių ir kaimų. Joje neblogai jaučiasi brandūs, bet dar jauni žmonės, ieško laimės jaunimas ir jau nebesitiki jos rasti senoliai.

Galima duomenis apie laimės jausena aptarti palyginant skirtingų visuomenės grupių – vyrų ir moterų, jaunesnių ir vyresnių žmonių, miesto ir kaimo gyventojų – laimės lygį. Daugelyje šalių taip ir daroma. Taip galima pažvelgti ir į minėtas tris, besiskiriančias laimingumu Lietuvos gyventojų, grupes.

Susidomėjimas tyrimo rezultatais veikiausiai sumažės paskelbus, kad vyrai ir moterys Lietuvoje vienodai laimingi/nelaimingi. Skirtumai tarp vyrų ir moterų grupių statistiškai nereikšmingi.

Paaiškėjo, kad jaunimas ir pensininkai mažiau džiaugiasi gyvenimu nei 30-39 metų amžiaus žmonės. Net 16,4 proc. jų teigė, kad metai buvę laimingi, o ateityje gerovė dar labiau stiprės. Nusivylusių ir dabartimi ir nebelaukiančių gerų permainų tarp šio amžiaus žmonių irgi nebuvo daug. Tik 13 proc.

Siūlantys mažinti universitetų skaičių ir virkaujantys, kad Lietuvoje per daug inteligentų ir per mažai juodadarbių neapsidžiaugs perskaitę – aukštasis išsilavinimas bent trečdaliu padidina tikimybę laimingai gyventi. Pirmajai aptariamai grupei t. y. tiems, kuriems ir metai buvo geri ir ateitis daugiau ar mažiau atrodo šviesi priklausė 45 proc. turinčių aukštąjį išsilavinimą, 27,2 proc. turinčių vidurinį, aukštesnįjį ar specialų vidurinį išsilavinimą ir 23,3 proc. įgijusių tik nebaigtą vidurinį.

Išsilavinimas, be abejo, susijęs su darbu. Todėl nestebina, kad laimingiausiais jautėsi specialistai ir tarnautojai. O jie lengviau ras darbą sostinėje ar didesniuose miestuose. 17 proc. apklaustų vilniečių priklausė pačių „laimingiausiųjų grupei“ – ir praėję metai jiems buvo laimingi ir ateityje jie tikisi gerovę stiprėsiant. Dideliuose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – tokių apklaustųjų buvo 10 proc., kituose miestuose – 2,8 proc. , o kaimuose - 2,1 proc. Čia dar tiktų paminėti, jog beveik 30 proc. apklaustų kaimiečių atsakė: „metai nebuvo laimingi, gerų permainų nesitikiu.“

Skaičiai pakankamai iškalbingi ir patvirtinantys, kad gyvename „dviejų greičių Lietuvoje.“ Joje gerai jaučiasi išsilavinę specialistai iš sostinės bei didžiųjų miestų, ir nerado savo vietos žemesnio išsilavinimo žmonės iš miestelių ir kaimų. Joje neblogai jaučiasi brandūs, bet dar jauni žmonės, ieško laimės jaunimas ir jau nebesitiki jos rasti senoliai.