I. Popovaitė. Prašau, nevažiuokite į Gruziją

Pigūs skrydžiai iš Vilniaus į Kutaisio oro uostą, nuolatinės Batumio bei kitų Gruzijos kurortų bei miestų ir miestelių reklamos Lietuvoje atliko savo darbą – dabar Gruzijos gatvėse garsiai skamba ne tik brolių lenkų, bet ir lietuvių kalba.

Kai skaitau spaudoje panegirikas Gruzijai, man kliūna ne perdėtas žavėjimasis aplankytomis vietomis ar sutiktais žmonėmis, bet kolonialistinis požiūris į šią šalį apskritai. Atseit, važiuokit dabar, kol dar Gruzijos nesudarkė kapitalizmas, kol žmonės „tikri“, neišpaikinti pinigų bei turizmo. O aš jums sakau – gal geriau nevažiuokit... Nei dabar, nei kada nors vėliau.

Nevažiuokit į Gruziją, jei išlaidas planuojate tik lėktuvo bilietui ir pigiam namudiniam vynui (o gal net ir šį paslapčiomis norite gauti nemokamai). Taip, gruzinai priglaus visus egzotiškų nuotykių ištroškusius keliautojus, jus pamaitins duona ir sūriu, prigirdys vyno tiek, kad kitą rytą galėsite skaudančiomis galvomis maigyti savo išmaniuosius, kelti naujas nuotraukas ir garbinti neapsakomą kaukaziečių svetingumą feisbuke, instagramoje ir kituose savireklamos portaluose.

Ko neišvysite, tai barnių šeimoje, po to, kai išvykote – dėl to, kad jums galbūt buvo atiduota paskutinė sūrio galva, o ir suvalgėte, mielieji, tiek, kiek būtų užtekę dar savaitei. Atsiminkite, kad svetingumas turi du galus – bepigu svečiuotis ir gerti lengvą gintarinį vyną, kai žinai, jog atgalinės viešnagės vargu ar sulauksit, todėl ir kaupti gardžiausio pasaulyje lietuviško alaus atsargas nėra ko.

Matau, norit paprieštarauti – juk ne viskas gyvenime pinigais matuojama! Gruzinų svetingumas visame pasaulyje garsus, todėl visiškai natūralu, kad broliams ir seserims lietuvėms užtenka susimokėti už pigius bilietus, o viskuo kitu pasirūpins svetingieji vietiniai. Juk sovietų broliais esame mes buvę!

Deja deja... Kažkodėl nė vienas iš mano pažįstamų gruzinų, turinčių svečių namus, savo mėgstamiausia tauta lietuvių neįvardina. Rusai arba žydai – šie turistai yra tikrai mylimi, nes negaili nei pinigų už nakvynę, nei arbatpinigių kelionių vadovams ar svečių namų savininkams. O lietuvai, kaip ir lenkai – linkę kumštelyje gniaužti kiekvieną centą ir tikėtis nemokamų paslaugų vien dėl to, kad ant jų žalių marškinėlių didžiulėmis raidėmis užrašyta LITHUANIA. Ar tai kažkokiu būdu turėtų pažadinti neribotą pagarbą ir meilę iš gruzinų pusės?

O gal gruzinai turi apskritai stebėtis kiekvienu atvykstančiu užsieniečiu – juk Gruzija vis dar “turistų nesugadintas kraštas”? Kai pasiskaitau tokius neokolonistinius svaisčiojimus apie laukinį ir gaivališką Kaukazą bei čia gyvenančius karštakraujus niaurių akių vyrus ir egzotiškas tamsiaplaukes kalnų gražuoles, taip ir norisi autorių ar autorę apipilti madingu kibiru šalto vandens. Kad atsikvošėtų ir pamatytų, kad gyvename nebe devynioliktame, o dvidešimt pirmame amžiuje. Ir kad nenusiviltų atvykę čia, ir pamatę, kad civilizacija ir nuodėmingas vakarų pasaulis vis dėlto jau spėjo sugadinti ir ištvirkinti šiuos žavius laukinius, kurie turėtų, bent jau remiantis kai kurių mąstymu, išplėstom akim ir nuklotu stalu pasitikti kiekvieną vakarietį, mat jis jiems atneša didžiojo pasaulio išmintį ir žinias.

Todėl nevažiuokite į Gruziją, jei įsivaizduojate esantys šiuolaikiniai kolumbai ar magelanai, per kelias ar keliasdešimt dienų atrasiantys niekam nežinomus civilizacijos klodus ir turėsiantys ką papasakoti anūkų anūkams. Visų pirma, jūs būsite ne pirmas ir ne paskutinis, žengęs žingsnį ant gruzinų žemės. O ir visos neatrastos vietos, pažadu, jau nutryptos šimtų smėlio spalvos sandalų ar basų nusvilusių pėdų.

Tie patys basakojai ilgaplaukiai rytų ir vidurio europiečiai pinigų iš gruzinų kaulija jau ir centrinėje Tbilisio gatvėje. Varnų lizdus, dredais vadinamus, ant galvų užsiveisę savamoksliai muzikantai brazdina gitara ir švelnia slavų kalba prašo smulkių, kuriuos vėliau galėtų išleisti savo nesibaigiančiose savęs tobulinimo ir pasaulio atradimo klajonėse. Šie klajokliai, kurie purkštauja turistais vadinami, yra paprasčiausios valkatėlės, kurie bare išgers kieno nors kito paliktą alų, arba visą vakarą pasakos, kaip galima gerai gyventi be pinigų – aišku, iš tiesų turėdami omeny „be savų pinigų, gyvenant iš kitų kišenės“.

Jei atpažįstate save – dar kartą prašau, aplenkite Gruziją. Arba bent jau nusiimkite geltonai žaliai raudoną trispalvę nuo savo kuprinės ir palikite visą krepšinio sirgaliaus atributiką ten, kur ir priklauso – dešinėje spintos lentynoje.

Tačiau jei esate pasiruošę susimokėti už stogą virš galvos ir vaišes ant stalo, jei galite susitaikyti su mintimi, kad ir Gruzijoje gyvenimas nestovi vietoje, ir kad ekonomikos progresas nėra vien tik vakarų šalių privilegija – sveiki atvykę! Pasinerkite į šimtatūkstantinį įvairiatautį turistų būrį, žaiskite atradėjus ir pašnibždomis stebėkitės egzotika – juk ji kuriama tik jums.