Pesimistinis variantas galėtų skaičiuoti, jog išsilaikys 2010 m. vasaros tendencijos - tuo atveju Lietuvoje neliktų trijų milijonų gyventojų jau 2012 m. gruodį. Pagal optimistinį variantą tikintis, kad gyventojų skaičiaus tendencijos atsigaus bent jau iki 1990-2010 metų vidurkio, 3 milijonų ribą pasiektume 2023 m. spalį.
2010 m. blogiausi metai ne karo metu
Šiais metais gyventojų skaičius mažėjo greičiau nei bet kada ne karo ar maro metu - po maždaug 7400 kas mėnesį. Iš šio skaičiaus apie 400 gyventojų sumažėjimą per mėnesį nulėmė už gimstamumą didesnis mirtingumas, o 7000 – emigracija.
2010 m. jau per pirmuosius penkis mėnesius demografine prasme tapo pačiais prasčiausiais metais per visą laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo. Nors tai atrodo neįtikėtina, tačiau per pirmuosius aštuonis mėnesius gyventojų skaičius sumažėjo beveik 60 tūkst.
Gyventojų skaičiaus pokytis (tūkstančiais)
Rugpjūtis - paskutinis mėnuo, kurio statistikos duomenis turime - buvo pats blogiausias nuo 1945 metų – Lietuva prarado 11848 gyventojų. Visas šis nuostolis teko emigracijai. Tokiais tempais Lietuva liktų visai be gyventojų po maždaug 25 metų arba apie 2035 m.
Šių metų balandžio mėnesį, kuomet buvo galutinai nuspręsta,
kad emigracijos nedeklaravusiems žmonėms reikia mokėti
privalomąjį sveikatos draudimą, emigrantų skaičius šoktelėjo į neregėtas aukštumas – 11 tūkst. Panašūs mastai išsilaikė iki pat rugpjūčio, kuomet buvo vėl pasiektas naujas antirekordas.
Gyventojų skaičiaus pokytis 2010 m.
Kas nulėmė tokį situacijos pablogėjimą?
Emigracijos priežastis būtų galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – ekonomines ir psichologines. Žmonės emigruoja, jei mano kitur susikursiantys geresnį gerbūvį. Tačiau jie emigruoja ir ieškodami geresnio psichologinio klimato.
Emigracijos išaugimui 2010 m. labai didelį postūmį davė itin išaugusi bedarbystė, kuri pasiekė rekordinį 18,3 proc. lygį. Jei 2008 m. krizei vakarų Europoje prasidėjus anksčiau nei Lietuvoje lietuviai ėmė grįžti namo, tai dabar procesas tapo atvirkštiniu.
Tačiau ar ekonomika ir bedarbystė yra vienintelės problemos? Juk emigracija iš Estijos ir Latvijos yra gerokai mažesnė proporcingai gyventojų skaičiui, nors bedarbystė ten ir didesnė nei Lietuvoje (Latvijoje – 18,6 proc., Estijoje - 19,4 proc.)
Gyventojų skaičiaus pokytis Baltijos šalyse 2001-2009 m.
Nuo 2001 m. Estijoje gyventojų skaičiaus mažėjimo ir emigracijos rodikliai nuolat gerėjo iki dabar ir emigracija mažėjo net kriziniais 2009 m. Tuo tarpu Lietuvoje, kuri 2001 m. dar buvo geresnėje situacijoje nei Latvija ir Estija, situacija iki 2005 m. nuolat blogėjo, 2006-2008 m. rodė šiokius tokius atsigavimo ženklus, smarkiai pablogėjo 2009 m. ir ėmė katastrofiškai blogėti 2010 m.
Kas lemia blogą psichologinį klimatą Lietuvoje?
Emigracija iš Lietuvos buvo didžiausia tarp Baltijos valstybių ir ekonomikos klestėjimo laikais 2004-2007 m. Jau ne vienąsyk minėta, kad Lietuvą krečia ne vien ekonominė, bet ir identiteto krizė. Nemaža dalis jos jaunosios kartos gyventojų nerodo didelio noro čia likti ne vien dėl ekonominių perspektyvų, bet ir dėl jų netenkinančio bendro psichologinio klimato. Egzistuoja itin didelė koleriacija tarp emigracijos ir neigiamo savęs ir kitų vertinimo, blogos atmosferos darbe, mokykloje ar gatvėje.
Kalbant apie psichologinį klimatą galima teigti, jog jis susiformuoja istoriškai dėl tam tikrų priežasčių. Nemažai psichologinių tyrimų atskleidė itin įdomių dalykų apie psichologinio klimato ir bendravimo normų susiformavimą. Pavyzdžiui, viename tyrime visos beždžionės būdavo baudžiamos, jei bet kuri iš jų paimdavo tam tikroje vietoje padėtą bananą. Įleidus naujoką, senbuvės puldavo mušti naujoką vos jam priartėjus prie banano. Ilgainiui tradicija primušti naujoką įsigalėjo net pašalinus bananą. O dar vėliau, nuolat keičiant beždžiones, primušimo tradicija išliko narve nelikus nei vienos beždžiones, kuri prisimintų kaip ir kodėl atsirado tas paprotys.
Ieškant paralelių tarp Lietuvos ir minėto eksperimento su beždžionėmis, galima pastebėti, jog didelį poveikį neigiamam bendravimui sukelia gyvenimas nuolatiniame strese ir išorės jėgų vykdomų bausmių egzistavimas. Net, pasibaigus baudžiavai ar represyviam sovietiniam režimui, anksčiau egzistavusi įtampa ir jos sukelti tarpusavio santykiai išlieka ir toliau.
Aišku, vis tiek išlieka klausimas, kodėl Lietuvos psichologinis klimatas turėtų būti blogesnis ir emigracija didesnė nei Latvijos ir Estijos. Vis dėlto Lietuvos ir Estijos istorijos ir visuomenės yra ganėtinai skirtingos. O būtent kultūriškai ir psichologiškai artimesnės Latvijos emigracijos lygis yra gerokai panašesnis į Lietuvos.
Ką daryti?
Tikrai nemanau, kad Lietuva 2035 m. liks be gyventojų. Taip pat nieko neatsitiks, jei 2012 m., 2014 m. ar 2016 m. jų liks mažiau nei 3 milijonai, o 2020 m. tik 2,5 milijono. Tikiu, jog suveiks kažkoks tautos savisaugos instinktas ir ji reaguos į šią situaciją. Galbūt pradės branginti kiekvieną čia dar gyvenantį žmogų. Išskėstomis rankomis sutiks kiekvieną sugrįžtantį. Tai, kaip lietuviai reagavo į krepšininkų pergales Turkijoje rodo, jog patriotiškumo jausmas yra gyvas ir stiprus. O paslėptas noras, kad Lietuva būtų sėkminga ir laiminga visuomenė, tikrai egzistuoja.
Ką konkrečiai būtų galima padaryti jau artimiausiu metu? Tiesiog reikėtų oficialiai deklaruoti, kad būtent demografinė situacija – mažas gimstamumas ir didelė emigracija, yra esminė šalies problema ir kad tik bendromis pastangomis galima su ja kovoti. Jei prasidėtų labai atviras visuomenės dalių dialogas šia tema, būtų galima mobilizuoti tautos intelektualinį potencialą, o visuomenė pajustų, kad jos nuomonė yra svarbi. Ir nereikia kažko iš anksto kaltinti dėl šios esamos situacijos. Svarbiausia pradėti nuo visuotinės santarvės ir geranoriškumo atmosferos kūrimo.