Tačiau prieš tai norėčiau pasakyti, kad prezidentės D.Grybauskaitės metinis pranešimas, darytas birželio 8 d., tuo metu man pasirodė tikrai neblogas. Pranešimo kertiniu akmeniu tapęs – „žmogaus viršenybės principas“, siekis atkurti žmogaus ir valstybės santykius ir kalbėjimas apie esmines struktūrines reformas – atrodė labai laiku ir vietoje. Tačiau, pasiklausius ir darsyk perskaičius Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo metinį pranešimą, darytą lapkričio 30 d., nenoromis teko susimąstyti ar prezidentei Grybauskaitei nevertėtų iš jo kažko pasiskolinti savo kitų metų pranešimui.
Nors ilgos kalbos migdo, o aiškus ir konkretus kalbėjimas yra sveikintinas, tačiau visų pirma į akis krinta tiek abiejų kalbų ilgis, tiek konkrečių pastebėjimų ir pasiūlymų skaičius. Grybauskaitės kalba buvo triskart trumpesnė nei Medvedevo (2300 vs. 7300 žodžių), ir joje buvo daugiau nei triskart mažiau konkrečios analizės ir pasiūlymų. Negana to, Medvedevas vien savo pagrindinei temai arba jo žodžiais Rusijos „užduočiai numeris vienas“ (apie kurią ir pakalbėsime) skyrė daugiau laiko nei D. Grybauskaitė visai savo kalbai.
O kokia yra Medvedevo „užduotis numeris vienas“, kuriai jis skyrė net 30 iš 70-ies savo kalbos minučių? Ogi „efektyvi vaikystės politika“ (эффективная государственная политика в области детства) – tai, kad 26 milijonai Rusijos vaikų galėtų pilnavertiškai vystytis, augti sveiki ir laimingi ir tapti pilnaverčiais savo valstybės piliečiais. „Šitame pranešime aš skiriu šitai temai patį didžiausią dėmesį ir išsamiai sustoju ties tuo, kas, mano manymu, reikalauja naujų požiūrių ir sprendimų“, – pasakė Medvedevas.
Kas gi slepiasi po šita „vaikystės politika“? Temos vystymą Medvedevas pradeda nuo priemonių demografinei situacijai pagerinti. Ir tuomet pradeda džiaugtis, kad nuo 2005 m. Rusijoje gimstamumas padidėjo 21 proc. ir 2009 m., pirmąsyk po 15 metų, Rusijos gyventojų skaičius išaugo. (Tiesa tik 23 tūkst. žmonių arba maždaug tiek, kiek jų sumažėjo Lietuvoje).
Anot Medvedevo, bent dalis šio teigiamo poslinkio buvo paveikta „motinos kapitalo“ (mатеринский капитал), įvesto 2007 m., pagal kurį už kiekvieną antrą ir paskesnį vaiką, jam sulaukus trijų metų, tėvai gauna 350 tūkst. rublių arba apie 30 tūkst. litų. Iki vaikui sueis 3 metai šie pinigai gali būti panaudoti būsto paskolai sumažinti. Be to, anot to paties Medvedevo pranešimo, tam tikruose Rusijos regionuose, kaip Ivanovske, už trečią vaiką dar papildomai išskiriamas sklypas namo statybai, o Ulijanovske dar 100 tūkst. rublių.
Prezidentas Medvedevas pateikė net septynias priemones kaip didinti gimstamumą. Pirmos dvi susijusios su geresne sveikatos apsauga. Trečioji priemonė parama jaunom ir daugiavaikėm šeimom per „motinos kapitalo“ sistemą. Ketvirtoji priemonė – tai, kas anot Medvedevo, „ekspertų nuomone, yra pagrindinis kelias įveikti demografinei krizei – radikalus padidėjimas šeimų su trim ir daugiau vaikų“. Čia Medvedevas vardina žymius Rusijos žmones, kurie buvo tretieji vaikai - Nekrasovas, Čechovas, Gagarinas, Achmatova. Ir pažymi, kad pagalbos su gyvenamuoju būstu praktika tokioms šeimoms turi įsigalioti visoje Rusijoje.
Penktoji ir šeštoji priemonė yra susijusios su mokestinėmis lengvatomis daugiavaikėms šeimoms ir jas remiančioms įmonėms. Tačiau įdomiausia paskutinė – septintoji priemonė, kuriai Medvedevas skiria dar beveik puse puslapio – tai vaikų darželių klausimas, kuris yra nemažiau aktualus ir Lietuvoje.
Pabaigęs demografinę temą, Medvedevas pereina prie vaikų ugdymo temos – „kad būtų atskleisti kiekvieno vaiko talentai“ – ir išvardina tam dar šešias priemones, tokias kaip kiekvienos mokyklos individualios ateities vizijos sukūrimas ir ypač didelis dėmesys naujausioms technologijoms.
Tuo tarpu D. Grybauskaitė kalbėjo apie „strateginio mąstymo trūkumą“ ir visišką „subiurokratėjimą“ bei nepagarbą žmogui. Jos kalboje nėra nei vienos užuominos į demografiją ar gimstamumą. Šiek tiek juokingai, turint omenyje vieną anekdotą apie buvusį prezidentą Valdą Adamkų, skamba jos frazė “Galvoju ir apie emigracijos mastą“. Nors paskui sekanti analizė yra pakankamai solidi. Tačiau, priešingai nei Medvedevo kalboje, ji nepasiūlo nei vienos priemonės spręsti emigracijai, išskyrus raginimą – „pažvelkime tikrovei į akis ir pripažinkime: žmonės emigruoja ne tik ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių“.
Vienintelė tema - kuriai Grybauskaitė panašiai kaip Medvedevas išvardina keletą konkrečių priemonių (ir tai ne septynias Medvedevo priemones, skirtas demografijai, ar šešias, skirtas vaikų ugdymui, o tik keturias) – yra korupcija. Ir tos priemonės skamba taip – netekti tarnybos, konfiskuoti visą turtą, padidinti baudas ir ilginti senaties terminus...
Galiausiai aplanko mintis, kad aiškus lygio skirtumas tarp šių dviejų pranešimų atspindi ne tiek prezidentų, kiek platesnio visuomenės politinio elito požiūrių skirtumą. Suprantama, Lietuvai anksčiau buvo svarbiausia visos euro ir atlantinės integracijos, o dabar reikia daryti reformas, balansuoti biudžetą ir kovoti su korupcija. Tačiau negi Lietuva nežiūri toliau ir mano, jog tai, ką Putinas pradėjo kartoti jau daugiau nei prieš penkerius metus – t.y. demografija – jos neliečia? Tikėkimės, kad šis žodis bus paminėtas 2011 prezidentės metiniame pranešime.
