O reikalas yra, trumpai tariant, kad šitas klausimas – tautinė neapykanta ir kai kurių žmonių išskirtinė neapykanta žydams ar šiaip nelietuviams – neturėtų dirvos.
Bet E. Zuroffas ir jo pasekėjai dirvą antisemitizmui ir nesantaikai tiesiog idealiai išpurena.
Ir ne dėl to, kad it įkąsti pasiunta visi anoniminiai ir neanoniminiai interneto komentatoriai, generuojantys „klikus“ portalams. Jie yra ir niekur jie neišnyks. Bėda ta, kad kai žmogus iš užsienio Vasario 16-ąją nuvažiuoja į Kauną ir komentuoja, kritikuoja tai, ką mato ir moko, kaip derėtų, o kaip nederėtų elgtis, tokių neapsikentėlių gretos auga.
„Gėda per vieną svarbiausių Lietuvos švenčių pagrindinėse Kauno gatvėse matyti tokį vaizdą“, – taip pasakė Zuroffas Vasario 16-ąją.
Fašistuojantis jaunimėlis, postringaujantis, kad žydus buvo už ką šaudyti ir garbinantis Hitlerį, yra vargšai žmogeliai. Gal suklaidinti, gal patys dar klydinėjantys tamsoje. Bet, kad ir kaip nepatiktų E. Zuroffui, tai vis dėlto yra Lietuvos problema. Mūsų pačių sąmoningumo, mūsų švietimo sistemos išbandymas. Mūsų politikų tvirtybės ir sąmoningumo reikalas. Lietuvos teisėsaugos gebėjimo atskirti, išsiaiškinti, kaip veikia šitie „patriotiniai“ judėjimai, ar juose nėra įsivėlusių provokatorių, reikalas.
Provokacijos iš šalies šį jautrų ir sudėtingą reikalą dar labiau komplikuoja. Zuroffas yra puikus oratorius ir net, sakyčiau, labai charizmatiškas veikėjas.
Kai Lietuvoje žydų tema buvo pačiame pakilime, nes nebuvo nei nusikaltimų vertinimo, nei pasiekto susitarimo, kaip ir kokią kompensaciją sumokėti žydų bendruomenėms už sovietų ir nacių nusavintą turtą, su E. Zuroffu vieno Jeruzalės viešbučio hole prakalbėjome porą valandų – vos nepavėlavau į lėktuvą. Aš jam bandžiau paaiškinti, kad jo viešnagės į Lietuvą ar aštrūs pasisakymai, jog visi lietuviai – žydšaudžiai, pila vandenį ant to paties antisemitizmo malūno ir niekam jokios naudos iš to nėra. Nei lietuviams, nei žydams. Atvirkščiai – žydams yra blogiau, nes jie niekaip netampa normaliais Lietuvos piliečiais, neišsiveržia iš „kitokių“ kiauto.
Pokalbis buvo kaip aklo su kurčiu, nes E. Zuroffas niekaip nesuprato, kodėl jis, visam pasauliui ir išskirtinai Lietuvos auditorijai skelbdamas, jog lietuviai šaudė žydus, kad lietuvių prokurorai dirba blogai ir tų žydšaudžių negaudo ir kad esame atsilikėliai ksenofobai, kenkia, o ne padeda.
Kartais aštri, taikli, teisinga kritika iš šalies tampa lūžio tašku pokyčiams. Bet zyzimas ir pirštu badymas į skaudamą vietą sukelia priešingą reakciją.
Bet galbūt toji priešinga reakcija yra ir reikalinga, kad paskutiniame bastione problemos niekada neišnyktų? Kas bus, jei Lietuva išsilaižys savo problemas? Skausmingai, bet žmonės susitaiko ir su ta ilgai nežinota skausminga istorijos dalimi, kurioje lietuviai tikrai prisidėjo prie žydų naikinimo, tikrai vogė jų turtą, užvaldė išžudytųjų namus. O valdžia net milijonų rado skurdžiame kriziniame biudžete, kuriais kompensuoja nusavintą bendruomeninį turtą.
Tiesą pasakius, pasiklausius E. Zuroffo, netgi turiu įtarimą, kad jis norėtų, jog antisemitizmas niekada iš Lietuvos nedingtų, nes juk taip lengviau valdžiai priminti, kad dar reikėtų kompensuoti ir už privatų nusavintą žydų turtą.