I.Vėgėlė. Ar Lietuvoje reikia advokatų?

Ar mums reikia advokatų? Nors pasaulyje šis klausimas seniai išspręstas teigiamai, aiškiai suvokiant, kad advokatas teisingumo vykdymo procese yra būtinas, Lietuvoje nuolat keliamas klausimas, kodėl advokatams suteikiama privilegija atstovauti teismuose. Ši abejonė paskaninama gandais apie advokatų uždirbamus fantastinio dydžio atlyginimus bei pabarstoma pipirais apie advokatų elgesį rezonansinėse bylose ginant prieštaringas asmenybes, primenant pavienius atvejus apie nusikaltimus padariusius advokatus.

Šaukštas deguto medaus statinėje – ir kiekvienas turi atsakymą – nereikia nei tokių advokatų, nei tokios advokatūros. Vis dėlto, toks požiūris tęsiasi tik iki tol, kol paties asmens nepaliečia teisingumo vykdymo sistema – tada vėl kiekvienas prisimena advokatą ir kreipiasi jo pagalbos.

Advokato vardas – tai įsipareigojimas, ne privilegija

Kreiptis į advokatą yra daug priežasčių: pirma, advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, jie nuolat privalo kelti savo kvalifikaciją; antra, jie privalo vadovautis aukštais etikos standartais, įskaitant ir pareigą saugoti kliento informaciją kaip profesinę paslaptį, advokatai privalo vengti interesų konflikto ir visų svarbiausia – advokatai privalomai draudžia savo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad jei savo paslaugomis jie padarys klientui žalą, ją jiems ir atlygins. Be to, advokatai neturi teisės į reklamą, todėl vienintelė jų reklama – tai „iš lūpų į lūpas“ perduodama informacija apie konkretaus advokato veiklą.

Siekdamas tapti advokatu, asmuo turi turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą, teisinio darbo stažą arba atlikti advokato padėjėjo praktiką, būti nepriekaištingos reputacijos, išlaikyti advokato egzaminą, prisiekti ir t.t. Maža to, advokatus ir jų padėjėjus vienija buvimas vienoje bendruomenėje, kuri prižiūri, ar jos nariai nepažeidžia nustatytų reikalavimų – advokatų veikla yra kontroliuojama savivaldos institucijų – Advokatų tarybos, Advokatų garbės teismo, kurie siekia užtikrinti kokybišką, sąžiningą, atitinkantį moralės bei teisingumo principus advokato darbą.

Atstovauti teisme – ar tikrai išskirtinė teisė?

Atrodytų, kad tokia gausa pareigų advokatams turėtų užtikrinti solidžią vietą teisingumo vykdymo sistemoje, tačiau realybėje advokatų teisės yra itin ribotos. Esminė ir turbūt vienintelė advokatų privilegija: teikti teisinę pagalbą bylose, padedant apginti ir užtikrinti didžiausias demokratinės visuomenės vertybes – žmogaus teises ir pagrindines laisves. Ši privilegija Lietuvoje po truputėlį tirpsta. Neseniai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija nusprendė, kad ginčą laimėjusi šalis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, net jei tokia šalis buvo atstovaujama ne advokato, o kitų asmenų, pavyzdžiui, teisines paslaugas teikiančių įmonių. Savaime suprantama, teismas rėmėsi įstatymu, kuris advokatams nesuteikė išimtinės teisės atstovauti administracinėse bylose. Kiek anksčiau panašią išvadą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinio proceso bylų atžvilgiu. Tiesa, Civilinio proceso kodeksas aiškiai riboja kitų asmenų teisę byloje būti atstovais, todėl minėtas įstatymo aiškinimas taikytas itin retais atvejais.

Jei administracinėse ir civilinėse bylose asmenis teismuose gali atstovauti bet kas, tai kyla pagrįstas klausimas, kam reikalingi advokatai ir pati Lietuvos advokatūra? Gal jie reikalingi tik nusikaltimais kaltinamiems asmenims, nes tik baudžiamajame procese įtvirtinama advokato išskirtinė teisė būti įgaliotuoju atstovu ir išimtinė teisė būti gynėju? Administraciniame ir kai kuriais atvejais civiliniame procese advokatūros bendruomenės nariai yra priversti konkuruoti su teisines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, kuriose ne tik kad neprivalu turėti darbuotojų, priklausančių Lietuvos advokatūrai, bet kurių nesaisto jokie advokatams keliami reikalavimai (etika, kvalifikacijos kėlimas, draudimas reklamuotis, speciali mokesčių našta, reikalavimas drausti veiklą profesinės atsakomybės draudimu ir t.t.).

Skelbimų, kuriuose siūlomos akcijos ir šventinės nuolaidos teisinėms paslaugoms, net teisinių paslaugų kuponai – pilnas internetas ir laikraščiai. Nusiperkate kuponą už ieškinio ar atsiliepimo surašymą, vėliau keli šimtai litų už atstovavimą – greita, pigu ir gerai. O po kelerių metų – pas advokatą, kad gelbėtų paskutinės instancijos teisme: tiek elementarių teisės klaidų padaryta, kad pataisyti nekvalifikuoto teisės guru darbo neretai neįmanoma. Žinoma, neidealizuoju ir advokatų, tačiau nepaisant visokių gandų ir istorijų, šių asmenų veiklą prižiūri atskira institucija, nagrinėjanti drausmės bylas, besirūpinanti kvalifikacijos kėlimu ir kitų reikalavimų laikymusi. O kokiai institucijai pasiskųsti žmogui, kurį galbūt netinkamai atstovavo teisines paslaugas teikianti bendrovė? Kokiai institucijai pasiskųs klientas, jei, jo nuomone, UAB „Advokatas“, UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ arba UAB „Tikroji turto kaina“ klaidina visuomenę?

Po „advokato“ vardu slepiasi niekieno neprižiūrimos bendrovės

Norisi priminti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 metais nagrinėtą ginčą dėl advokato padėjėjo, pažeidusio advokatūros įstatymą, teisinės padėties. Teismas pabrėžė, kad tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams yra taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, tiek ir Advokatų etikos kodekse. Leidimas teisingumo įgyvendinimo procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų pačią teisingumo įgyvendinimo idėją.

Ignas Vėgėlė

Teisines paslaugas teikianti bendrovė gali išnykti lygiai taip pat lengvai, kaip kad buvo įsteigta. Padaryta žala bus neatlyginta nei klientui, nei visam Lietuvos teisinės sistemos įvaizdžiui.

Šį Teismo išsakytą požiūrį persmelkė giliai suvokti esminiai teisinės valstybės principai, teisinių institucijų bendradarbiavimo būtinumas teisingumo vykdymo procese. Nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl ši doktrina turėtų keistis. Ir kodėl teisingumo įgyvendinimo procese turėtų būti suteikta vienoda teisė dalyvauti bet kokioms skambiais pavadinimais pasivadinusioms ir po „advokato“ vardu neretai besislepiančioms bendrovėms. Beje, šiose bendrovėse besidarbuojant galime aptikti abejotinos kvalifikacijos ir reputacijos asmenų, kurie buvo priversti pasitraukti iš advokatūros ar teismų dėl etikos reikalavimų nesilaikymo ar kitų įstatymų pažeidimų.

Europa pasitiki advokatais ir advokatūromis

Daugelyje Europos valstybių, kaip antai Belgija, Vokietija, Nyderlandai, Portugalija ir kt., ne tik kad yra įtvirtinta advokatų atstovavimo teisme išskirtinė teisė, tačiau net yra apribojamos teisės asmenims kreiptis į teismą neturint advokato. Airijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje ir kt., taip pat kaip ir Lietuvoje, advokatai išlaiko specifinį atskiros gildijos statusą, kas reiškia, kad ne kiekvienas teisininkas gali praktikuoti kaip advokatas. Paprastai advokato teisės ir vardas yra įgyjami ne tik sėkmingai baigus teisės studijas, bet ir atlikus tam tikrą praktiką bei išlaikius papildomus egzaminus.

Europoje beveik nediskutuojama apie seniai suvoktą advokatūros naudą ir poreikį, tačiau tyrimai krypsta į klausimą, ar advokatų kvalifikaciniai reikalavimai automatiškai užtikrina jų teikiamų teisinių paslaugų kokybę, ar paslaugų kokybė ir advokato etika yra pakankamai kontroliuojama? Pavyzdžiui, Olandijoje, Anglijoje ir Velse teisinių paslaugų kokybei užtikrinti įgyvendinamos specialios priemonės: atliekamos klientų apklausos, teisinės pagalbos teikimo kokybės auditas, atsitiktiniai konkrečių valstybės finansuotų bylų tyrimai, diegiami geros profesinės praktikos protokolai ir teisinių paslaugų organizavimo bei administravimo kokybės standartai. Tuo tarpu Lietuvoje kylant minimaliam darbo užmokesčiui advokatų, teikiančių valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, atlyginimas buvo paliktas toks pat žemas, o ir tas išmokamas gerokai vėluojant.

Būtinas pareigų ir teisių balansas

Advokatams bei advokatų padėjėjams nustatytų pareigų kiekis lyginant su pareigomis, nustatytomis teisines paslaugas teikiančioms įmonėms, yra akivaizdžiai neadekvatus, ypač turint omenyje tai, kad visi šie subjektai naudojasi iš esmės tomis pačiomis teisėmis.

Dažnai teisines paslaugas teikiančios įmonės išimtinai koncentruojasi į pelno gavimą. Klientui susidūrus su netinkama tokių įmonių suteiktų teisinių paslaugų kokybe, klientas ne tik dažnai praranda pasitikėjimą visa teisines paslaugas teikiančių subjektų veikla, tačiau dar ir savo jėgomis priverstas kovoti už savo teises. Institucijų, kontroliuojančių šių įmonių teikiamų paslaugų kokybę, tiesiog nėra. Reikia nepamiršti ir to, kad teisines paslaugas teikianti bendrovė gali išnykti lygiai taip pat lengvai, kaip kad buvo įsteigta. Padaryta žala bus neatlyginta nei klientui, nei visam Lietuvos teisinės sistemos įvaizdžiui.

Natūraliai peršasi išvada, kad šiuo metu yra susidariusi iškreipta ir nepateisinama situacija, kuomet atstovauti bylose šalis įgyja teisę asmenys, kurie neįgijo net minimalių teisinių žinių. Tuo tarpu advokato teisių ir pareigų santykis gerokai svyra pareigų pusėn, nesuteikiant jokių papildomų ir itin reikalingų teisių. Būtų itin liūdna, jei teisių ir pareigų santykio perspektyvoje buvimas teisines paslaugas teikiančios uždarosios akcinės bendrovės darbuotoju atrodytų patrauklesnis nei buvimas advokatu, jo padėjėju ir advokatūros bendruomenės nariu.

Ir jei taip atsitiktų, tai nuo to nukentėtų visa Lietuvos visuomenė, kurios nariams reikėjo, reikia ar reikės nepriekaištingos reputacijos ir aukštos kvalifikacijos teisinės gynybos. Nesinorėtų, kad etikai, teisiniam išsilavinimui, teisinės kvalifikacijos kėlimui įsipareigojusių teisininkų paprasčiausiai neliktų.