Apie Rumuniją, o ypač apie Lenkiją, tada tie gynėjai paskelbė daugiau informacijos. Buvo sakoma, kad ten buvo vežami pagrindiniai kaliniai. Atrodo, buvo minimos net pavardės kai kurių lenkų pareigūnų, prisidėjusių prie tų kalėjimų statybos bei eksploatacijos, prie kalinių atskraidinimo. Apie Lietuvą rašė mažiau, pavardžių neminėjo. Lenkų prokurorai, raginami ES institucijų bei viešosios opinijos, pradėjo kalėjimų ieškoti, bet, suprantama, jų nerado. Nieko nerado ir rumunai. Nebuvo jokios rimtesnės priežasties jų rasti ir mums. Buvo priežastis nerasti – sutarta su CŽV laikyti viską paslaptyje. Tad kalėjimų nėra, ir viskas.
Bet kalėjimas ne grybas miškelyje – po pušele nepaslėpsi. Pasklidus nemalonioms kalboms, netoli Vilniaus Antavilių pušynėlyje ėmė rodytis keistais krepšiais nešini grybautojai. Jie slankiojo apie simpatiško namo tvorą ir dairėsi, kas anapus tvoros. Kilo įtarimų, kad nedraugiškos šalies specialiosios tarnybos gali atrasti kalėjimą anksčiau, negu tai padarysime mes. Ir štai tuo metu buvo sugalvota puiki formuluotė: kalėjimas yra, kalinių nėra. Kalėjimas be kalinių – ne kalėjimas, o olympik džymas, t. y. pareigūnų mokymo / treniravimo centras, kurį mums už ačiū pastatė CŽV. Kas pasakė, kad mirė dovanų karalius?
Lietuvos prokurorai pradeda paieškas. Bet ar ras? Ar jau laikas? Ar reikia? Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis kalbėjo, kad jie iki šiol nieko netyrė, nes negavo nukentėjusiojo pareiškimo. O gal nukentėjusysis jau pas Alachą ir pareiškimo nebeparašys, tad kam tada be reikalo tirti? Prokurorai ir politikai, aiškina: girdi, jei JAV senatas įrodymų neduos, tai mes vargu ar ką nors gero ištirsim. Kai Lietuvoje kas nors ką nors užmuša (o tai atsitinka dažnai) ar išprievartauja (kas be ko, pasitaiko visko), tai mes iš JAV senato įrodymų neprašom, tvarkomės patys. Ir sugaunam, ir išaiškinam, ir pasodinam. O čia be JAV Senato nė žingsnio.
JAV senatas patempė siūlo galą, ir paslapčių kamuoliukas pradeda išsivynioti. Lenkai jį vynioja itin sparčiai. Buvęs lenkų prezidentas Aleksandras Kvasnievskis, kitaip nei mes, sako žinojęs ir apie statybas, ir apie kalinius, bet apie nekorektišką elgesį su kaliniais nežinojęs. CŽV pareigūnai perlenkę lazdą. Lenkų spauda aprašo, kaip vyko paslaptingų keleivių atgabenimo operacijos – lėktuvai, automobiliai užtamsintais langais, jokios patikros ir pan.
Šalies prezidentas V. Adamkus nei leido steigti šalyje tokio objekto, nei žinojo apie jo steigimą. Tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas irgi nieko neleido ir nieko nežinojo, kaip ir tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Gynybos taryba nieko panašaus nesvarstė. VSD pareigūnai tarsi kai ką žinojo, tarsi kai ko nežinojo. Tai kas žinojo, kas leido ir, svarbiausia, kas Lietuvoje atsako už to nemalonaus statinio atsiradimą su visomis iš to išplaukiančiomis vietinėmis ir tarptautinėmis, teisinėmis bei materialinėmis ir visomis kitomis pasekmėmis? Atsakingų nėra.
Kažkokie klerkai ar pareigūnai prisiskiria sau valstybės vadovų teises ir sprendžia, ar statyti CŽV kalėjimą, ar užkrauti Lietuvai atsakomybę už tokio objekto egzistavimą ir funkcionavimą, ar sukelti Lietuvos žmonėms naujas grėsmes. Tas kažkas, bet nežinia kas, nusprendžia už visus šalies vadovus. . Ir nežinia, ką dar gali užkrauti ant mūsų visų galvų. Todėl tą kažką reikia surasti. Ir dar. Kai tenka kartu dirbti su CŽV, vis dėlto pravartu galvoti ne CŽV, o savo galva. Taip daro estai ir bėdų su CŽV kalėjimu neturi.