Žiūrint į Skandinavijos patirtį, galima numanyti, kad Lietuvos gerovė lygiai taip pat susideda iš dviejų neatsiejamų dalių: įvairių rūšių tarptautinio konkurencingumo ir vidinio socialinio stabilumo. Tai, kad šis konfliktas kilo būtent tarp verslo plėtros atstovų ir socialdemokratų, yra gana simboliška.
Drįstu kiek plačiau pateikti savo interpretaciją, apie tai, kas čia vyksta. Lietuva dabar išgyvena lūžio laikotarpį, kur pradeda konfliktuoti kartos, skirtingomis sąlygomis susiformavusios savo pasaulėžiūrą. Trisdešimtmečių lyderių karta, susiformavusi per pastarąjį dvidešimtmetį, dabar pradeda rimtai kautis su senąja, penkiasdešimtmečių lyderių karta, kuri, savo ruožtu, suformavo savo supratimą apie valdžią kitomis sąlygomis – sovietmečiu. Dabar šitas konfliktas ir pradeda realiai jaustis – nauja karta pradeda rimtai reikštis, ir ne taip lengvai nusileidžia, nebepasiduoda spaudimui.
Čia toli gražu ne pirmas toks atvejis Lietuvos istorijoje, kur santvarkos keičiasi gan dažnai. Iš dalies tas pats vyko pokario metais, kur kaimo jaunimas, vadovaujamas jaunų, trisdešimtmečių studentų, mokytojų ir karininkų sukilo prieš naująją valdžią, jos nešamą santvarką ir išėjo į mišką.
Dabar vėl išaugo nauja trisdešimtmečių karta, kuri, turi savo supratimą apie valstybę ir apie tai, kaip Lietuva turi ne tik išlikti, bet ir prasiveržti į lyderiaujančių valstybių draugiją. Šitos kovos sąlygos – vėl kitokios, nors ji, kaip ir ankščiau, vyksta ne grynoje tradicinės politikos, o kiek kitokioje erdvėje. Kadaise miške, po to – tautosakoje, o šį kartą verslo erdvėje.
Tai – visiškai suprantama. Dabartiniai trisdešimtmečiai lyderiai niekada nėjo į politiką ir dažnai iš karto neįsiliedavo į lietuvišką erdvę, bet išvažiuodavo į užsienį įgyti išsilavinimo ir patirties bei išbandyti savo jėgas kitose erdvėse.
Ši lyderių karta dabar pakankamai susiformavusi ir pradeda suvokti, kaip visuomenę galima vystyti ir valdyti, ir kaip tai realiai daryti. Ne mažiau svarbu tai, kad trisdešimtmečių karta puikiai suvokia Lietuvos didžiausią išlikimo iššūkį – globalizaciją. Neatsitiktinai kalbant apie „Lietuvos lyderystę“ visų pirma kalba eina ne apie politiką, o apie verslo pasaulį.
Kitoje pusėje stovi tie, kurie buvo formuojami sovietmečiu, kurie įgijo ir išsilavinimą, ir pasaulėžiūrą keliaudami ne į Vakarus, o į kitą pusę. Po politinių pokyčių jie įsiliejo į naująją santvarką, net perėmė sau priimtinus naujosios santvarkos pavadinimus, pavyzdžiui, socialdemokratai. Bet vis dėl to pasiliko su senomis sąvokomis suformuotu supratimu apie Lietuvą ir jos išlikimo klausimą.
Lietuvoje per visą sovietmetį iš prieškarinės socialdemokratijos ideologijos ir politinės raidos labai nedaug beliko. Ji buvo išbarstyta po pasaulį, o tie trupinėliai, likę Lietuvoje, nematomai įsiliejo į buvusią komunistinę santvarką. Dabartinė socialdemokratų partija, neabejotinai, kuriama iš tų patirčių, supratimo ir politinio elgesio modelių, kurie formavosi sovietmečiu. Tai – visai suprantama. Bet šitas, gan prieštaringas, paveldas tuo pačiu siūlo aiškų iššūkį socialdemokratijai išgryninti idėjas, ideologiją, ir praktinę įgyvendinamą politiką. Čia lyginu tą „realpolitik“ socialdemokratiją su istorine socialdemokratijos raida, su socialdemokratija kaip rimta politinių tradicijų, ideologinio mąstymo ir solidarumo bei perskirstymo politikos įgyvendinimo paveldėtoja.
Žiūrint į dabartinę lietuvišką socialdemokratiją nelengva įžvelgti tai, kas atitiktų tradicinį socialdemokratišką modelį. Rodos, kad prioritetai ne visada ten, kur turėtų būti. Gal kai kur dedami net ir atvirkščiai.
Verslo skatinimo organizacijos supranta ir nagrinėja santykių tarp darbdavių, profsąjungų ir valdžios kontekstą, ko realiai socialdemokratai nedaro, nors garsiai apie tai kalba. Kai, pavyzdžiui, po rinkimų buvo padidintas minimalus atlyginimas, socialdemokratai net nebandė tartis trišalės diskusijos kontekste, o tiesiog „nuleido dekretą“. Gal tai ir skamba gerai, bet tuo pačiu reiškia, kad ta pati valdžia praktiškai galėtų reguliuoti atlyginimo dydį, kaip jai patinka. Ir visiškai neaišku koks, pavyzdžiui, profsąjungų vaidmuo reguliuojant darbo santykius ir sąlygas.
Lietuvoje tik apie 10 procentų dirbančių yra profsąjungos nariai. Tai skaičiai, kurie nė iš tolo neprilygsta Skandinavijai, kur apie 4/5 dirbančiųjų priklauso profsąjungai. Kadangi, pagal socialdemokratų seniai išvystytą ideologiją, darbo rinkoje vienas iš svarbiausių socialinio saugumo ir teisybės garantų yra gyvos ir veiklios profsąjungos, reiktų manyti, kad tai turėtų būti aiškus politinis prioritetas, tačiau taip nėra.
Suprasti tarptautinį verslą yra sudėtingas uždavinys, verslas nuolat kinta ir vis randa naujas formas veikti, vystytis ir užsidirbti, formas, kurios sunkiai kontroliuojamos tradicinių politinių sąvokų kategorijomis. Tenka pabendrauti su patyrusiais ir protingais žmonėmis iš tos sferos, tad šiek tiek suvokiu, kokia ten be galo sudėtinga ir besikeičianti aplinka. Tuo labiau, jei kalbama apie eksporto ir užsienio investicijų skatinimą, sritis, kur pati idėja arba koncepcija gali būti žymiai svarbesnė ir brangesnė negu pati prekė, kur ketinimai investuoti gali keistis greičiau negu įsivaizduojama, kur profesionalus konfidencialumas turi didesnę nei aukso vertę. Trisdešimtmečių lyderių karta šitą, manau, suvokia. Ar penkiasdešimtmečių lyderių karta tą pakankamai supranta – atviras klausimas.
Linkiu socialdemokratijai visa ko geriausio tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje, tiek kitur. Tačiau žiūrint į Lietuvos atvejį, darosi vis labiau neaišku, kas ta socialdemokratija, kur ji eina, jei kalbama tiek apie dabarties verslo reikalavimus globalizacijos sąlygomis, tiek apie ideologinius prioritetus, kur, matyt, verslas turi sėdėti po valdžios letena ir profsąjungos yra tam tikra butaforija. Žiūrint į šią problemą per kartų prizmę, darosi šiek tiek aiškiau.
Žiūriu į trisdešimtmečių lyderių kartą ir matau ją visiškai kitokią: Lietuva vėl bando atrasti savo išlikimo ir pasireiškimo alternatyvas. Istoriškai vis kitokioje erdvėje, vis kitokie žmonės, bet giliau žiūrint – principas tas pats.
O kas bus toliau? Na, kai verslo skatinimas reikalauja lankstumo, atvirumo ir supratimo apie globalizacijos mechanizmus, socialdemokratai į ūkio ministerijos postą ketina sodinti... valdininką, susiformavusį senoje santvarkoje, dar su policininko patirtimi. Šitas pasirinkimas yra aiškus signalas apie tai, kas valdo, kaip čia turėtų būti ir kas čia bus. Kai dar verslo asociacijų atstovai iš karto puola liaupsinti naują ministrą, net nelabai žinodami, kas jis toks, tai dar ryškiau padvelkia senąja santvarka.
Ką tik vyko verslo konferencija Kaune, jos medžiaga davė daug peno pamąstymams. Labiausiai man įstrigo Estijoje žinomo verslininko Jameso Oateso, labai gerai suvokiančio Rytų Europos specifiką, tiesioginis raginimas publikai. Kai buvo klausiama apie Lietuvos padėtį, ir ką jis patartų, jis tiesiai šviesiai, gan emociškai ir nedviprasmiškai pasakė publikai: „perimkite savo šalies kontrolę“.
Šita eilinė Lietuvos kartų kova, ko gero, nesiliaus, o tik dabar rimtai prasideda.