Seni mokytojai vengia su mokiniais kalbėti apie seksą, paaiškinti jiems, kas su kuo, kas prie ko. Mano pažįstamų dukra sakė tėvams, kad jų jauna geografijos mokytoja vos ne kiekvieną pamoką ką nors apie seksą užmeta. Senų mokytojų žinios šioje srityje yra senos, ko gero, dar nuo sovietmečio, kai sekso išvis nebuvo. O jeigu meilė ir buvo, tai pirmiausia meilė tarybinei tėvynei. Su raudonais gvazdikais žengte marš prie Lenino paminklo...
Seni mokytojai gali būti sugadinti senosios ideologijos. Buvo net Seime pasiūlymų mokytojams, kurie sovietmečiu dėstė ideologinius dalykus, pavyzdžiui, istoriją, geografiją, gal ir literatūrą, uždrausti dirbti mokyklose, kad nesugadintų mokinių.
Komunistinio darbo brigados bei stachanoviečiai per pamainą pagamindavo begalę detalių, nebūdavo kur jų dėti, o suskaičiuoti tą begalybę (iki begalybės) reikdavo, nors „skaičiavkių“ nebuvo. Dėl tokių uždavinių matematikos mokytojai irgi buvo ideologiškai apgedę, ir juos vertėjo kur nors eliminuoti iš mokyklos.
Bet paaiškėjo, kad patys mūsų Seimo nariai (buvę komunistai, komjaunuoliai, kolūkių aktyvistai ar šiaip prisitaikėliai) nemažiau prisisrėbę socialistinio raugo, tai mokytojus paliko ramybėje ir iš darbo nebevijo.
Dabar yra tokia doktrina: seni mokytojai (kaip seni daktarai bei kiti seni) turi išeiti į pensiją ar kur nors kitur. Jie turi užleisti vietas jauniems specialistams, jau šiais laikais baigusiems Vilniaus pedagoginį universitetą ar kitas prestižines aukštąsias mokyklas bei kolegijas. Taip girdėjau kalbant per TV mūsų švietimo ministrą.
Tačiau kartais atsitinka kuriozų, prieštaraujančių šiai doktrinai. Vyresnių, ypač išleidžiamųjų klasių, mokiniai prašo, kad jiems, pavyzdžiui, matematiką dėstytų sena nemadinga mokytoja. Girdi, jos išmokyti mokiniai gerai laiko valstybinį egzaminą. Mokinių tėvai eina pas tą seną, nemadingą (kuri ir juos mokė) ir prašo, kad dar neitų į pensiją, kad jų vaikus išleistų.
Panašiai kartais atsitinka ir su daktarais. Susidėvėjo, išklibo žmogui širdies vožtuvai ar ten kažkas užsikimšo, plyšo. Žmogus ieško daktaro, nebūtinai jauno, nebūtinai tiesaus, nebūtinai gražaus, jau gerai pagyvenusio, nesportiško, pliko profesoriaus (ar ne profesoriaus). Kad tik sulopytų, kad širdį gerai suremontuotų.
O politikoje kitaip. Ten jeigu jaunuolis(-ė) turi charizmą, jeigu padainuoja, pašoka, kaip Algimantas Salamakinas sako, pastrakalioja, pakvailioja, tai ir tinkamas valstybei valdyti.
Vienas toks Seimo narys drėbė vyresnio amžiaus Seimo narei: „Jūs man nerūpestingos jaunystės pavydit“. Ir nėrė stačia galva į nerūpestingos jaunystės sūkurius. Po šiai dienai išnerti negali. Kai išneria akimirkai, tai tik su seniais apsižodžiuoja TV ekrane ir vėl niurkteli į savo sūkurius. Na ir kas, kad jis kvailioja, – juk jis žalos ar naudos niekam nepadaro. Jis ne kokį konkretų žmogų, o abstrakčią valstybę valdo. Už abstrakcijas niekas konkrečiai neatsako. O mokytojai atsako konkrečiai už mokinius.
Taigi su Mokytojo diena, mieli mano mokytojai!
Prisimenu Jus, kuriems amžinoji šviesa jau šviečia. Sveikinu Jus, kurie šiandieną džiaugiatės rudeniška saule. „...dar pabūkim po rudenio saule / paprasti, atviri, artimi..." (Justinas Marcinkevičius).
