Britų leidinio „The Independent“ duomenimis, nuo 2000 m. didžiųjų Vakarų Europos šalių gynybiniai pajėgumai radikaliai sumenko. Kovinių lėktuvų, laivų ir bendras tarnaujančio personalo skaičius sumažėjo apytiksliai pusantro karto. Deja, iš tiesų situacija yra dar liūdnesnė. Ypatingai degradavo sausumos kariuomenių konvencinio karo priemonės. O juk daugumai Europos valstybių (galbūt išskyrus Didžiąją Britaniją) būtent sausumos pajėgos yra karinio saugumo užtikrinimo pagrindinis elementas. Šiuolaikinių sausumos pajėgų pagrindas yra mechanizuoti junginiai, galintys vykdyti ir gynybines, ir puolamąsias užduotis. Pagrindinė mechanizuotos brigados smogiamoji jėga yra tankų batalionas.
Reikia turėti galvoje: egzistuoja gana populiarus prietaras, kad tankas yra „iš esmės pasenęs“ ginklas. Vienas šio prietaro šaltinių yra katastrofiškas Grozno šturmas per Pirmąjį Čečėnijos Karą, kai daug Rusijos kariuomenės sunkiosios technikos buvo sunaikinta miesto gatvėse naudojant RPG. Vis dėlto iš tikrųjų šią nesėkmę lėmė klaidinga taktika ir bendra dezorganizacija. Irako kare JAV pajėgos efektyviai naudojo tankus, taip pat ir miestų šturmui. Juos plačiai naudoja ir abi kariaujančios pusės Donbase. Savo senus T-64 tankus ukrainiečių kariai netgi švelniai vadina „meškiukais“.
Dvidešimto amžiaus antrosios pusės konfliktai gana aiškiai parodė, kad karinė technika naikinama gerokai greičiau, negu pati galingiausia pramonė sugeba kompensuoti nuostolius. Lokaliniuose konfliktuose Artimuosiuose Rytuose (ypač 1973 metų kare) per keletą dienų būdavo sunaikinama tūkstančiai kovinės technikos vienetų. Ši patirtis rodo, kad plataus masto karinis konfliktas pasibaigtų vienos iš kariaujančių pusių pergale greičiau, nei mobilizuota pramonė spėtų pagaminti reikšmingą naujos kovinės technikos kiekį. Šaltojo Karo metais SSSR buvo sukaupusi milžiniškas kovinės technikos atsargas, kuriomis tikėjosi kompensuoti pirmųjų būsimo pasaulinio karo savaičių nuostolius.
Trečiosios kartos pagrindinio mūšio tanko gamybos ciklas yra devyni mėnesiai, pagreitinti jo iš esmės neįmanoma. Tai reiškia, kad sprendimas deramai aprūpinti kariuomenę sunkiąja technika net teoriškai negali būti įgyvendintas greičiau nei per metus. Praktikoje viskas dar sudėtingiau: tektų montuoti naujas gamybos linijas, kurti infrastruktūrą naujoms brigadoms bei divizijoms ir t.t.
Karpydami karinius biudžetus ir formuodami užsakymus karinei pramonei europinių NATO narių politiniai elitai darė negrįžtamus sprendimus, kurie tapo prielaidomis dabartinei saugumo krizei.
Europos gynybinių pajėgumų nykimas kelia nemažai klausimų. Keista, bet šis procesas nesustojo po 2008 metų, kai Rusija kone pirmą kartą parodė pasiryžimą siekti agresyvių tikslų karinėmis priemonėmis. Kaip matome iš diagramos, nuo 2008 iki 2012 dauguma Europos šalių dar labiau sumažino karines išlaidas. Kaip tai suvokti?
Šios keistos politikos šaknų reikėtų ieškoti toje euforijoje, kuri užvaldė Europą po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai susidarė įspūdis, kad Rusija tvirtai žengė demokratijos keliu, nustojo būti grėsme pasauliui, kad atėjo „istorijos pabaiga“ – galutinė liberalių vertybių pergalė. Bet kuriam mąstančiam žmogui, besidominčiam procesais Rusijoje, šios šalies dreifas link autoritarizmo buvo akivaizdus nuo pat Putino atėjimo į valdžią (arba net anksčiau). Iliuzijos, kad putinizmas – tai „vidinio vartojimo prekė“, turėjo išsisklaidyti po agresijos prieš Gruziją. Kiek dar „skambučių“ prireiks Europos politikams?
Vakarams netikėta Krymo aneksija parodė, kad visa po Antrojo pasaulinio karo pabaigos konstruota kontinento saugumo sistema yra žlugusi. Tarptautiniai susitarimai nieko nebegarantuoja; derybos tėra laiko tempimo instrumentas; sienų tvirtumą, nepriklausomybę, teritorinį vientisumą garantuoja tik karinė galia.
Susiklostė kone ideali situacija agresoriui. NATO europinės narės yra per silpnos. JAV yra toli ir neturi užtektinai sunkiosios ginkluotės Europoje. Jeigu Putinas kaip pirmąją auką būtų pasirinkęs ne Ukrainą, bet Baltijos šalis, aljansas vargu ar būtų galėjęs kuo nors joms padėti.
Atkaklus nenoras matyti Rusijos pavojų tapo dar vieno keisto fenomeno priežastimi. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos prasidėjo kariuomenių perorientavimas – kariai buvo ruošiami „taikdariškoms misijoms“, ekspedicinėms-policinėms operacijoms. Šios užduoties buvo imtasi labai uoliai, naikinant pajėgumus, būtinus kovai prieš konvencinį priešininką. Ši pražūtinga mada neaplenkė net JAV kariuomenės, kurioje buvo suformuotos „Stryker“ brigados – teoriškai mobilios, bet iš esmės mažai efektyvios prieš sunkiai ginkluotus junginius.
Lietuvos kariuomenė iš pat pradžių buvo formuojama kaip ekspedicinė. Jau 1993 tuometinis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius gyrėsi sukūręs pajėgas, tinkamas taikos palaikymo misijoms. Jokių sunkiosios ginkluotės įsigijimų nebuvo vykdoma. Finansavimas per visus nepriklausomybės metus niekada nepriartėjo prie užsibrėžtų 2 proc. BVP.
Karas Ukrainoje šiek tiek išjudino reikalus – pagaliau pasiektas principinis susitarimas dėl gynybos finansavimo didinimo. Priimtos kelios svarbios ginkluotės (papildomų „Javelin“ sistemų, žemė-oras raketų GROM, pėstininkų kovos mašinų) pirkimų programos. Deja, visos jos turi būti įgyvendintos iki 2021 metų. Ar mes turime tiek laiko?
Populiari nuomonė apie Rusijos agresijos metodų naujumą neatitinka tikrovės. Donbaso karas pasirodė stebėtinai panašus į „tradicinius“ XX amžiaus karus. Nuo 2004 metų ir Ukrainos kariuomenė buvo reformuojama ydingai, labiausiai akcentuojant pasiruošimą ekspedicinėms operacijoms. Rezultatas: 2014 metų pavasari ji pasirodo absoliučiai nefunkcionali. Tarkim, NATO koviniai lėktuvai buvo jėga, lėmusi Irako sutriuškinimą Persijos įlankos karuose, tuo tarpu postsovietinės Ukrainos aviacija pasirodė mažai efektyvi ir labai pažeidžiama, priešininkui plačiai naudojant nešiojamus kompleksus „žemė-oras“. Po trumpos „hibridinės“ fazės prasidėjo „senamadiška“ artilerijos ir šarvotosios technikos mėsmalė. Itin svarbi pasirodė artilerijos (ypač salvinės ugnies sistemų) sąveika su bepilotėmis žvalgybos priemonėmis. Neįvertinę šio faktoriaus, Ukrainos pajėgos „D“ sektoriuje patyrė didelių nuostolių. Pirmas smarkus apšaudymas „Grad'ais“ prie Zelenopolės pareikalavo nuo 30 iki 70 karių gyvybių tiesiog dėl to, kad ukrainiečiai apsistojo atvirame lauke, net nepasirūpinę išsikasti apkasų ir blindažų. Tokio aplaidumo pagrindinė priežastis buvo neteisingas kariuomenės vaidmens supratimas. Kariai buvo labiau ruošiami taikos palaikymo misijoms nei ginti Tėvynę nuo gerai ginkluoto agresoriaus.
Brangiai sumokėjusi už šias pamokas, 2014 metų pabaigoje Ukrainos kariuomenė formuojama visai kitais principais – netgi „oro mobilios“ brigados (buvę VDV) yra performuojamos į mechanizuotas. Iš konservacijos grąžinama didelių kalibrų artilerija. Formuojamos naujos sunkiai ginkluotos brigados.
Tuo tarpu mūsų valdininkai kalba apie tai, kad Lietuvos Kariuomenei nereikalinga nei reaktyvinė, nei savaeigė artilerija (buvo planų pirkti sistemas M109 „Paladin“). Jokių artilerijos sistemų iš viso neplanuojami pirkti. Matyt, užteks pasenusių haubicų M101. Nėra bepiločių lėktuvų pirkimo planų. Ukrainos karo pamokos kol kas gerokai ignoruojamos, už ką krizės atveju bus mokama lietuvių karių gyvybėmis.
Kovojanti Ukraina duoda šansą Europai ir Lietuvai, duoda aukso vertės laiko. Ekonominės sankcijos yra svarbus spaudimo mechanizmas, tačiau vien juo pasitikėti yra neapdairu.
Ką mes galime padaryti dabar? Visų pirma, suvokti padėties rimtumą. Jeigu mes vertiname mūsų valstybingumą bei nepriklausomybę, pats laikas ruoštis pasipriešinimui. Kas gali – stoti į KASP arba Šaulių Sąjungos gretas. Mokytis šiuolaikinio karo taktikos. Organizuotis į pagalbos kariuomenei grupes. Atsakingai balsuoti rinkimuose, neleidžiant paveikti valstybės gynybos politikos Rytų kaimynės kontroliuojamoms jėgoms.
