Varlamas Šalamovas (1907−1982) − vienas talentingiausių ir jautriausių sovietinio laikotarpio rašytojų. 1929 m. buvo suimtas ir nuteistas 3 m. lagerio. 1932 m. išlaisvintas trumpam grįžo į Maskvą, o 1937 m. vėl areštuotas „už kontrrevoliucinę veiklą”. Iš viso kalėjimuose ir lageriuose praleido beveik 20 metų, didžiąją to laiko dalį baisiausiame stalininio represinio aparato regione – Kolymoje. Kolyma značit smert (Kolyma reiškia mirtį) – šis anuomet įprastas posakis tapo lemtingas 3 mln. – tiek žmonių, manoma, mirė sovietų priverstinio darbo stovyklose šiaurės rytų Sibire.
„Kolymos apsakymai” yra tikras XX a. rusų literatūros šedevras. V. Šalamovas nepaprastai įtikinamai pavaizdavo žiaurią sistemai prieštaraujančiųjų kasdienybę mirties žemėje. Tačiau šis kūrinys ne tik apie praeitį. Juk sovietinio (postsovietinio) žmogaus mentalitetas susiformavo lagerių šalyje – SSRS, ir to pasaulio moralė bei elgesio modeliai iki šiol įsišakniję mūsų sąmonėje. Ši patirtis lemia tai, kas vyksta dabar, tarpusavio, net ir tarpvalstybinius, santykius. Žinomas rusų disidentas, rašytojas V. Voinovičius viename interviu pasakė: „Dar 1991 m. rašiau, kad sovietų režimas žlugo, o sovietinis žmogus gyvens dar ilgai. Ne tiesiog gyvens, o savo vertybes perduos iš kartos į kartą.”
„Kolymos apsakymų” sutiktuvės Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 21 d. 12 val. 3.2 salėje. Pristatyme dalyvaus prof. Vytautas Landsbergis, buvęs Kolymos ir kitų lagerių kalinys Antanas Petrikonis, knygos vertėjas Vytautas Leščinskas, knygos dailininkas Ramūnas Vaitkus. Renginį moderuos Rimvydas Užukukis.
Pateikiame apsakymo „Raudonasis kryžius“ ištrauką:
„(...) Šiurkštus ir žiaurus viršininkas, melagis auklėtojas, nesąžiningas gydytojas, bet visa tai niekai, lyginant su vagių pasaulio žlugdomąja galia. Anie vis dėlto žmonės, kartais turi ir šiek tiek žmoniškumo. O vagys – ne žmonės.
Jų poveikis lagerio gyvenimui – visapusis, beribis. Lageris – visais atžvilgiais neigiama gyvenimo mokykla. Nieko naudinga, reikalinga niekas iš ten neišsineš: nei kalinys, nei jo viršininkas, nei jo apsaugininkai, nei priverstiniai liudininkai – inžinieriai, geologai, gydytojai, – nei viršininkai, nei valdiniai.
Jis ten mokosi pataikauti, meluoti, mažų ir didelių niekšybių, tampa egoistu.
Grįžęs į laisvę pastebi, kad per lagerio laiką ne tik nepaūgėjo, bet jo interesai susiaurėjo, tapo skurdūs ir šiurkštūs.
Moraliniai barjerai atsitraukė kažkur į šalį.
Pasirodo, galima krėsti niekšybes ir vis tiek gyventi.
Galima meluoti – ir gyventi.
Galima žadėti ir neįvykdyti pažadų ir vis tiek gyventi.
Galima pragerti draugo pinigus.
Galima prašinėti išmaldos ir gyventi! Kaulyti ir gyventi!
Pasirodo, žmogus, įvykdęs niekšybę, nemiršta.
Jis įpratinamas dykinėti, apgaudinėti, pykti ant visų ir už viską. Jis, apverkdamas savo likimą, kaltina visą pasaulį.
Jis pervertina savo kančias, pamiršdamas, kad kiekvienas žmogus turi savo sielvartą. Jis atprato užjaučiamai žvelgti į svetimojo nelaimę – tiesiog jo nesupranta, nenori suprasti.
Skepticizmas – tai dar gerai, tai kas geriausia iš lagerio palikimo.
Jis įpranta nekęsti žmonių.
Jis bijo, yra bailys. Bijo pakartoti savo likimą, bijo visko, ko neturi žmogus bijoti.
Jis morališkai sutraiškytas. Jo supratimas apie dorovingumą pasikeitė, ir jis pats to nepastebi.
Viršininkas lageryje pripranta prie beveik visiškos valdžios areštantams, pripranta žvelgti į save kaip į dievą, kaip į vienintelį visagalį valdžios atstovą, kaip į aukščiausios rasės žmogų.
Įkalintas jaunas valstietis mato, kad tame pragare palyginti gerai gyvena tik urkos – jų paiso, net privengia visagaliai viršininkai. Jie visada geriau apsivilkę, sotūs, vienas kitą palaiko.
Valstietis susimąsto. Jam ima atrodyti, kad lagerio gyvenimo tikrovė – pas vagis, jog tik mėgdžiodamas juos savo elgesiu, jis pasuks tikrojo savo gyvybės išgelbėjimo keliu. Pasirodo, esama žmonių, kurie gali gyventi ir pačiame dugne. Ir valstietis savo elgesiu pradeda mėgdžioti vagis. Jis pritaria kiekvienam vagių žodžiui, pasirengęs įvykdyti visus jų pavedimus, kalba apie juos su baime ir didžia pagarba. Jis skuba papuošti savo kalbą „blatnais” žodeliais, be kurių neišsiverčia nė vienas vyriškos ar moteriškos giminės žmogus – kalinys ar laisvasis, pagyvenęs Kolymoje.
Tie žodžiai – bjaurastis, nuodai, įsiskverbiantys į žmogaus sielą, ir kaip tik su vagių dialekto vartojimu prasideda frajerio suartėjimas su vagių pasauliu.
Kalinį inteligentą lageris gniuždo. Visa, kas buvo brangu, sutrypta į dulkes, civilizacija ir kultūra išdulka iš žmogaus per patį trumpiausią, savaitėmis skaičiuojamą laiką.
Ginčo argumentas – kumštis, lazda. Prievartos priemonė – buožė, smūgis į dantis.
Inteligentas tampa bailiu, kurio smegenys pateikia jam savo poelgių pateisinimą. Jis gali pats save įkalbėti elgtis kaip tik nori, prisijungti prie bet kurios besiginčijančiųjų pusės. Vagių pasaulyje inteligentas mato „gyvenimo mokytojus”, kovotojus už „liaudies teises”.
„Pliucha”, smūgis paverčia inteligentą kokio Senečkos ar Kostečkos nuolankiu tarnu. Fizinis poveikis virsta moraliniu poveikiu. Inteligentas visam laikui išgąsdintas. Jo dvasia palaužta. Tą išgąstį ir palaužtą dvasią jis parsineša į laisvąjį gyvenimą.
Į Kolymą pagal sutartį su „Dalstrojumi” atvykę inžinieriai, geologai, gydytojai greitai ištvirksta: ilgas rublis, taigos įstatymas, vergiškas darbas, kuriuo taip lengva ir naudinga naudotis, kultūrinių interesų susiaurėjimas – visa tai tvirkina, gadina. Ilgai lageryje dirbęs žmogus nevažiuoja į žemyną – ten jis ne ko vertas, nors pripratęs prie aprūpinto, turtingo gyvenimo. Štai tas ištvirkimas literatūroje ir vadinamas „Šiaurės šaukimu”.
Dėl to žmogaus sielos sunykimo didele dalimi kaltas vagių pasaulis, kriminaliniai nusikaltėliai – recidyvistai, nes jų polinkiai bei įpročiai atsiliepia visam Kolymos gyvenimui.”
1959