Tai visiškai amoralu ir absoliučiai nelogiška. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, nelabai įdėmaus.
Ketinimai geri, rezultatai tragiški
Piktnaudžiaudamas alkoholiu, žmogus ne tik rizikuoja savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove, bet ir pažeidžia kitų asmenų teises, kelia grėsmę tvarkai, stabilumui ir saugumui, didina mokesčių naštą išlaikyti alkoholizmo aukoms – benamiams, skurdžiams ir alkoholikams.
Argumentus, kurie pagrindžia pigaus alkoholio keliamas grėsmes ir pavojus visuomenės fizinei, moralinei ir psichinei sveikatai galima tęsti ir tęsti. Paneigti šių argumentų neįmanoma. Alkoholio pardavimo ribojimo šalininkų logika, kaip dėsningas jų mąstymo būdo rezultatas, yra nuosekli ir teisinga.
Bėda kita – pats jų mąstymo būdas yra klaidingas, nes abstinentai ir moralistai visiškai ignoruoja galutinę ir neskundžiamą tiesą paskutinėje instancijoje – patyrimo tribunolo įrodymus ir liudijimus.
Sovietų Sąjungoje Michailo. Gorbačiovo inicijuotos antialkoholinės kampanijos rezultatas buvo tas, kad „girtas“ valstybės biudžetas tapo ne tik „blaivus“, bet ir tuščias, o žmonės pradėjo gerti viską, kas dega – techninį spiritą, odekoloną ir losjoną, stiklų valiklį ir stabdžių skystį. Taip pat švariai iššlavė iš parduotuvių lentynų naminukės žaliavą – mieles ir cukrų.
Istorinės patirties ignoravimas ir bobutės sindromas
Čigonas atpratino arklį ėsti, būtų atpratinęs ir gerti, jeigu šis nebūtų pastipęs. Gal ir M. Gorbačiovas būtų atpratinęs homo sovieticus gerti, jeigu Blogio imperija nebūtų subyrėjusi. Gaila, nes po jos kracho žmonės pradėjo gerti netgi nuožmiau, negu nekenčiamo komunistinio režimo metais.
Supervalstybės – Amerika ir Sovietų Sąjunga, brangiai sumokėjusios atitinkamai už „sausąjį“ ir pusiau „sausąjį“ įstatymus, anoks čia pavyzdys Lietuvai? Lietuva juk nepriėmė tokių įstatymų, o tik apribojo alkoholio pardavimo laiką ir padidino jo kainą? Juolab, kad degtindarių lobistai tik nepagrįstai išpūtė muilo burbulą, esą iš apribojimų ir draudimų pelnosi bobutės? Juolab, kad šis burbulas sprogs, kai Lietuvos teisėsaugos institucijos, sąžiningos ir nepaperkamos institucijos, užsiims bobučių problema?
Bėda ta, kad eilinis policininkas, kuris ir yra karo su bobute pirmose fronto linijose, negali laimėti šio karo. Negali todėl, kad bobutės laidotojai ateina ir išeina, bobutė lieka. Lieka, nes ji yra labai gudri, išradinga ir atsargi. Svarbiausia lieka todėl, kad ji yra nors ir mažas, bet didelio, efektyviai veikiančio ir nesunaikinamo korupcijos mechanizmo sraigtelis. Tos korupcijos, kurios lygis Lietuvoje pagal apklausų duomenis yra vienas didžiausių Europos Sąjungos erdvėje.
Ne?! Jis turi šeimą, menką atlyginimą, neprestižinį ir nedėkingą darbą? Tuomet jis veikiau yra ne bobutės siaubas, o jos stogas. Stogas, kuris pridengdamas bobutę prisiduria prie varganos algos.
Neįtikėtinas aljansas
Bobutė yra konkretaus socialinio sluoksnio elementas. Tokio sluoksnio išskirtinis ypatumas – tai gebėjimas „persiimti“ praktiškai tik jam būdinga ir taip gyvenimą persmelkusia antiįstatymine veikla, kad ši tampa darnia ir gerai organizuota sistema.
Pavyzdžiui, žmonės rūkydami kontrabandines cigaretes, naudodami kontrabandinį benziną ir dyzeliną ar pirkdami šnapsą pas tą pačią bobutę, ne tik toleruoja kontrabandininkus, bet ir yra savotiški jų lobistai.
Įstatymo įtvirtinti nepagrįsti ir pertekliniai alkoholio įsigijimo apribojimai, užuot skatinę fizinę, dvasinę ir moralinę visuomenės sveikatą, sukuria galingą antiįstatyminės praktikos lauką. Šiame lauke moralę pakeičia veidmainystė ir amoralumas, pagarbą įstatymui – teisinis nihilizmas, naudą visuomenei – nauda nusikalstamoms struktūroms.
Nusikalstamumas, pasak garsaus prancūzų sociologo Michelis Fuko, yra antiįstatyminės veiklos valdymo ir eksploatavimo elementas. Taigi, provizoriaus – valstybės vaistai išrašyti pašlijusiai moralei ir polinkiui į alkoholį gydyti yra pavojingesni, daug pavojingesni už pačią ligą.