K.Jovaišas. Pedofilijos prevencija: mitai ir tikrovė

Ar gali būti ir avis sveika ir vilkas sotus? Gali, jeigu varpai skamba už piemens vėlę arba vilkas yra pakeitęs netikusius mitybos įpročius. Ar gali būti ir vaikas visuomenėje saugus ir pedofilas užganėdintas? Gali, jeigu pedofilas tvirkina vaiką šeimoje arba geba valdyti visą jo esybę užvaldžiusius liguistus seksualinius potraukius.

Tačiau tikimybė, kad tvirkintojas taps šių potraukių viešpačiu, o ne jų vergu, tolygu stebuklui. Deja, stebuklai nėra tvirtas vaikų lytinio ir emocinio, psichinio ir fizinio saugumo pagrindas.
Kuo turėtų remtis pedofilijos prevencija – patyrimo tribunolo įrodymais arba atvirkščiai, – moderniosios utopijos mitais?

Mitų anatomija

Pirmas mitas. Lytinis švietimas yra viena svarbiausių lytinių nusikaltimų prieš vaikus prevencijos priemonių. Lytinis švietimas viename ringo kampe, tvirkintojo liguisti potraukiai – kitame. Ar reikia būti Nostradamu, kad išpranašautum katras iš dviejų varžovų turi nepalyginti daugiau šansų laimėti?

Karolis Jovaišas

Kodėl naiviai ir viltingai tikimasi „perauklėti“ pedofilą, pakeisti jo prigimtį ir pražūtingą lytinį potraukį?

Pražūtingas vaikų seksualinis išnaudojimas yra nusikaltimas, keliantis tvarų ir atgrasų pasibjaurėjimo jausmą. Dabar atrodo keista, tačiau ir homoseksualumas dar tik prieš kelis dešimtmečius visose Vakarų valstybėse buvo laikomas nusikalstama veikla. Šiuo metu homoseksualai ne tik toleruojami, bet ir plečiasi judėjimas už jų santuokų visišką įteisinimą.

Kartu niekam net į galvą nešauna minti keisti to, ko pakeisti neįmanoma –homoseksualų prigimties ir seksualinės orientacijos. Tad kodėl naiviai ir viltingai tikimasi „perauklėti“ pedofilą, pakeisti jo prigimtį ir pražūtingą lytinį potraukį?

Sakysit, kalbama ne apie žmogaus prigimties keitimą, o apie jo galimybę išsiugdyti polinkį bei interesą valdyti savo liguistą potraukį. Puiku! Kur Jūs rasite šventesnį žmogų nei tas, kuris davęs skaistybės įžadus, skelbia Dievo žodį? Tačiau, ar šis dvasios ganytojas visuomet yra pajėgus išvengti žemiškų, ir ne paskutinėje vietoje, lytinių pagundų? Ar ne tiek jau mažai Bažnyčios tarnų persekiojantis bjaurus pedofilijos šleifas nėra pajėgus pats savaime išsprogdinti aptariamąjį mitą? O galbūt Jūs užsimojote vykdyti neįmanomą misiją – auklėti savo dvasios ganytoją?

Antras mitas. Įpareigojimai dalyvauti smurtinį ir lytinį elgesį keičiančiose programose daro tariamai didelį teigiamą poveikį pedofilo asmenybei. Išties šių programų poveikis, jeigu tvirkintojas nerodo noro ir pastangų gydytis, yra minimalus. Pedofilas tik išoriškai yra laisvas, o išties vergas, kurio vidinė nelaisvė yra nulemta jo priklausomybės, instinktų bei aplinkybių. Pedofilas gali prisiekti ar pats tikėti, kad jis niekada ir jokiomis aplinkybėmis daugiau vaikų netvirkins. Tačiau, ar jis pajėgus to nedaryti, jeigu jo noras tvirkinti yra stipresnis už norą susilaikyti ir šis pirmasis noras yra dominuojantis ir daug stipresnis už antrąjį?

Iškalbingas ir sukrečiantis šia prasme yra vokiečių psichiatro Tilmano Furnisso liudijimas. „Tikėjau, – rašo T. Furnissas, – kad šeimos lankymasis gydymo seansuose ir jos bendradarbiavimas jau savaime yra seksualinio išnaudojimo sustabdymo garantas ir buvau priblokštas sužinojęs, kad kai kuriose šeimose seksualinis išnaudojimas gydymo metu ir toliau vyko netgi dar smarkiau ir dar labiau grasinant vaikams, kurie, bijodami grasinimų, visa tai slėpė“. 

Trečias mitas yra susijęs su kastracija. Teigiama, kad pedofilų chirurginė kastracija yra barbariška priemonė, nesuderinama su fundamentinėmis žmogaus teisėmis, o cheminė kastracija galima tik asmeniui sutikus. Šventa teisybė – chirurginė kastracija yra būtent tokia priemonė. Tačiau joks protingas žmogus ir nesiūlo jos daryti. Todėl nukreipti rūsčią žodžių tiradą prieš tokią kastraciją, tolygu smerkti pedofilų deginimą krematoriumų krosnyse arba jų ketvirčiavimą, ar sodinimą ant kuolo.

Tikroji ir aktuali problema – tai prievartinė cheminė kastracija. Ar išties, kaip teigia humanistai, ji yra tokio pat pobūdžio nehumaniškas aktas, kaip ir chirurginė kastracija?

Humanizmas yra ne abstraktus, o konkretus dalykas. Jis turi savo adresatą – budelį arba auką. Taip pat ir žiaurumas turi savo adresatą, deja, paprastai vieną – auką. 

Ar yra veiksmingų priemonių vaikams nuo pedofilų apsaugoti?

Taip, yra. Tai amžius, atliekantis natūralios cheminės kastracijos vaidmenį ir kapo duobė. Pedofilai ateina ir išeina, pedofilija lieka. Pedofilija yra specifinė, iškrypėliška dauginimosi instinkto atmaina. Todėl ji amžina ir neišvengiama, kaip ir mirtys bei dauginimosi instinktas. Tačiau mirčių ir ligų neišvengiamumas nereiškia, kad turime nugriauti ligonines, o pedofilijos neišvengiamumas nereiškia, kad turime toleruoti tvirkintojus.

Viešas pedofilų registras ir jų cheminė kastracija – tai aštrūs bei veiksmingi ginklai, nukreipti prieš tvirkintojus. Žinoma, jie turi būti taikomi protingai ir chirurgiškai tiksliai. Paskirti pedofilą vaikų darželio vedėju arba vaikų globos namų direktoriumi yra tūkstančius kartų blogiau negu įleisti lapę į vištidę arba vilką į avidę. Visuomenė, siekdama patenkinti natūralų savisaugos instinktą , turi teisę žinoti ir savo „didvyrius“ ir jų „nuopelnus“.

Cheminė kastracija šiuo metu yra bene vienintelis veiksmingas būdas neutralizuoti tą pavojų, kurį kelia recidyvistas pedofilas, nepajėgiantis įveikti savo neįveikiamų potraukių. Tvirkintojas yra šių potraukių, instinktų ir aplinkybių vergas, o cheminė kastracija nutraukia jo vergijos pančius. Nutraukia drastiškai ir radikaliai. Neigti, kad tai blogybė, būtų ir kvaila ir veidmainiška. Tačiau ši kraštutinė priemonė neišvengiamai būtinais atvejais yra mažiausia iš įmanomų blogybių. Kaip ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taikoma serijiniams žudikams ir maniakams.

Ar gali minėtos priemonės būti neadekvačios, žiaurios ir skaudžiai žaloti bei žeisti individo asmenybę? Pavyzdžiui, ar negresia pavojus, kad nepilnametis, lytiškai santykiavęs su tokiu pat kaip jis, bus stigmatizmuotas, o jo gyvenimas sugriautas? Kas gali paneigti, kad kartą paslydęs asmuo, kuris nuoširdžiai gailisi ir nepriekaištingai tramdo savo liguistus polinkius, netaps cheminės kastracijos auka?

Paneigti tokias problemas būtų neatsakinga, pripažinti jas neišsprendžiamomis – neprotinga. Panašaus pobūdžio problemos yra teisės duonos kasdienė. Dorotis ir sėkmingai dorotis su tokiomis problemomis taip pat yra teisės duona kasdienė.

Pamatiniai įstatymai, kaip ilgalaikės teisinės minties rezultatas, yra pakankamai ištobulinti ir lankstūs. Pavyzdžiui, įstatymai, nors juose teisine forma yra įtvirtinti tokie Dievo įsakymai kaip Nežudyk ar Negeisk svetimo turto, visada numato, kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių bei procedūrų laikantis netaikomas draudimas tyčia atimti kito žmogaus gyvybę arba priverstinai neatlygintinai ar teisingai atlyginant atimti nuosavybę.

Taip pat įstatymas turi nustatyti, kokio pobūdžio bei sunkumo seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusiems asmenims galima taikyti veiksmingas ir radikalias poveikio priemones ir kokiems asmenims negalima jų taikyti. To, regis, nepajėgūs suvokti tariamo savo reikšmingumo apakinti ir budeliams, o ne aukoms gailestingi „tikrieji“ humanistai bei žmogaus teisių gynėjai.