Bolševikai žinojo, ką daro, - skubėjo sunaikinti patriotus švietėjus, kurie ugdė jaunąją Lietuvą, kūrė jos ateitį. Vėliau, jau karo metais, dar gavau patirti, KOKIE tai buvo mokytojai...
Taip, šis daugtaškis reiškia atodūsį ir apgailestavimą. Skaudu, kad nemaža dalis Lietuvos mokytojų savo pilietiškumą ir patriotizmą jau nebe pirmą kartą demonstruoja streikuodami, pagrįstai reikalaudami didesnių atlyginimų, bet nėmaž nesirūpindami, neklausdami nei savęs, nei kitų, iš kur tie įvairias mokyklas baigę "Klausimėlio" laidos respondentai, šiandieniniai mankurtai, laisvos ir nepriklausomos Lietuvos tešlagalviai. Kodėl ir kaip atsiranda toks visuotinio švietimo brokas?
...1951 metai, tebegyvuojančio Stalino laikai. Esu jau ketvirto kurso Klaipėdos žemės ūkio technikumo diplomantas. Čia buvo numatytas ir šioks toks gimtosios kalbos mokymas, bet vienas lituanistas dėstytojas po mėnesio dingo, o kitas buvo pašauktas į armiją, ten areštuotas ir nuteistas dvidešimt penkeriems metams. Lietuvos istorija mokymo programoje nebuvo numatyta. Ją mums derėjo užmiršti.
Bet štai atsirado kažkoks nematytas žilabarzdis geodezijos ir miškininkystės dėstytojas. Liudas Alseika. (Vėliau sužinosime: Vydūno sekėjas, vegetaras, laisvamanis, esperantininkas, dvi jo dukros neseniai grįžusios iš Sibiro lagerių.)
Visam gyvenimui įsiminiau jo paskaitą pagal miškininkystės programą, skirtą beržui. Betula...
Kas to medžio nepažįsta? Į Alseikos klausimą, kokią ūkinę naudą mūsų tėvai ir protėviai gaudavo iš beržo, skubam atsakyti: malkos! Anglys mūsų kalviams! Lentos! Sula! Derva! Rankdarbiai iš beržo tošies! Vantos! Vaistingi beržo pumpurai... Ir pagaliau kažkuris priduria: "Beržinė košė!" Mūsų dėstytojas kaip tik šio atsakymo ir laukė. Atsirado proga lyg tarp kitko pakalbėti apie baudžiavos laikus, beržines rykštes dvaruose ir mokyklose, XIX amžiaus sukilimus ir apie keturiasdešimt metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.
Baigiantis pamokai jis dar primins beržynų naudą liaudies ūkiui. Ir - jau nuskambėjus skambučiui - ištars paskutinį sakinį: "Bet prieš nukirsdami šį medį pasigrožėkime, koks jis gražus. Tiek žiemą, tiek vasarą."
Kitoje pamokoje, kai kalbėsime apie ąžuolą, Alseikai atsiras proga prisiminti laikus, kai mūsų protėviai dar nebuvo krikščionys, kai ąžuolynai jiems buvo tarsi šventovės.
Mes godžiai klausėmės nuščiuvę, kiekvieną Mokytojo žodį dėjomės į širdį, nors šis žmogus nebuvo baigęs jokių pedagogikos mokslų. Būdamas vegetaras, sportuodamas, kasmet po dvi tris savaites badaudamas nestokojo fizinės ištvermės, o išminties ir dvasios stiprybės sėmėsi iš gamtos ir meilės savajai tėvynei.
"Liudi ducha i liudi briucha" (dvasingieji ir pilvažmogiai)", - kartais net rusiškai pacituodavo mums apgailestaudamas, kad pastarųjų randasi vis daugiau.
Argi sovietų okupacijos laikais galėjo būti kitaip?
O dabar? Ar jau galime sakyti, kad yra kitaip?
Esu įsitikinęs, jog pedagogika - ugdymo menas. Taip, labiau menas negu mokslas. Iš visų menų svarbiausias, nes čia kuriamas, lipdomas, turtinamas ateities žmogus, kuriam Mokytojas dalija, aukoja savo dabartį. Savo patirtį, savo gyvenimą. Jeigu pedagogas iš tikrųjų jaučia pašaukimą ir sunkų, atsakingą savo darbą atlieka su pasiaukojimu, jis tikriausiai pajunta nė kiek ne mažesnį kūrybinį džiaugsmą negu rašytojas, dailininkas, kompozitorius, aktorius. Džiaugsmą, apie kurį mūsų ministrai, seimūnai ar verslininkai galbūt nė nesapnavo.
Mokytojai atsidavėliai, ko gero, nelinkę prisidėti prie savo kolegų streiko, tačiau jų tylėjimas, kantrybė, troškimas auklėti dvasingą ir gyvastingą Lietuvos kartą turėtų žadinti kur kas didesnį mūsų susirūpinimą.
Gerą ir tikrą savo mokytoją kartais (kaip ir aš) su dėkingumu prisimena buvę mokiniai, jau šį tą perpratę ir turėdami su kuo palyginti. Tačiau tas grįžtamasis ryšys jau būna smarkiai pavėluotas. Bet yra ministerija, yra švietimo skyriai... Net aukščiausioji valstybės valdžia turėtų atidžiau pažvelgti, kaip mes aprūpiname savo vaikų, vaikaičių mokytojus ir (žinoma, žinoma!) kaip jie atlieka savo misiją.