Šio žodžio reikia tam, kad išsyk būtų pažymėtas skirtumas nuo to nutolimo, kurį teko išgyventi totalitariniais laikais. Ten nuotolį uždavė didelė svetima šalis. Jos valdžia iš šalies karine galia užgulė tautą ir nustatė prievartinio paklusimo santykį. Ji siekė ne identifikacijos, o unifikacijos. Todėl visada stovėjo virš visuomenės kaip išorinė jėga, kad priverstų tautą atsisakyti savasties, internacionalizuotų, homogenizuotų ir unifikuotų ją pagal proletarinių masių pavyzdį. Tų pastangų vaisius buvo jau nesyk įvairiais būdais analizuotas ir aptarinėtas reiškinys - homo sovieticus.
Su Nepriklausomybe išlaisvintas tautos identitetas, prasiveržęs masiniais Sąjūdžio mitingais, sugrąžinęs į namus dar gyvus tremtinius, politinius kalinius, disidentus ir pavienius emigrantus, atgaivinęs prislopinto religinio ir socialinio gyvenimo formas, savarankiško galvojimo ir savo istorijos apmąstymo galimybes, davė impulsų ir demokratijos atkūrimui.
Nemanau, kad Lietuvoje tada buvo daug žmonių, skaičiusių JAV „Nepriklausomybės deklaraciją“, bet jie galvojo visai panašiai: „...Visi žmonės sukurti lygūs, <...> jie Kūrėjo apdalinti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra teisė gyventi, teisė būti laisvam ir siekti laimės. <...> Šioms teisėms užtikrinti tarp žmonių yra vyriausybės, vykdančios savo valdžią pritariant tiems, kuriuos jos valdo. <...> Jeigu valdymo forma tampa pražūtinga dėl paties savo egzistavimo tikslo, tauta turi teisę pakeisti arba ją atšaukti, įsteigti naują vyriausybę, pagrįstą šiais principais, ir įvesti valdžią tokia forma, kokia, jos nuomone, geriau užtikrins jos saugumą ir gerovę.“
Deklaracija pastebi, kad visos šios normos yra visiems savaime akivaizdžios. Ir čia pat patikslinama, kad protingi žmonės negali leisti, jog vyriausybė būtų keičiama dėl smulkių ir trumpalaikių priežasčių, kad žmonėms kartais tenka gerokai pakentėti. „Bet kai visa eilė įžeidimų ir uzurpacijų, nepaliaujamai nukrypstančių į vieną ir tą patį tikslą, išryškina vyriausybės sumanymą pajungti tautą absoliučiam despotizmui, tautos teisė ir pareiga tampa nuversti tokią vyriausybę ir sukurti naują sistemą užtikrinti teisėtvarkai ateityje.“( Kursyvas mano, - K.S.). Šis dokumentas yra iki šiol tebeveikiančios JAV Konstitucijos pamatas.
Iki šiol amerikiečiams (valdžiai ir visuomenei) jis prikišamai rodo, kad demokratinė valstybė pagrįsta jau vienąsyk padarytu ir iš principo nekeičiamu (tik papildomu) susitarimu, nusakančiu ribą, kurios jų bendram labui neleistina peržengti nei valdžiai, nei visuomenei. Valdžia valdo tik valdomųjų pritarimu, todėl neturi teisės savivaliauti. Kad ji išliktų (išsaugotų pasitikėjimą), turi visada reaguoti į tautos valią, o tauta, valdoma jos labui, turi gerbti istorinį susitarimą ir neskubėti jo pažeisti. Bet jeigu valdžia peržengia tos pusiausvyros ribą, suvereni tauta privalo pasipriešinti.
Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, konstitucija nekalba apie nekonstitucines valdžios pakeitimo galimybes. Ji grindžiama įsitikinimu, kad demokratinei valstybei pakanka vidinių, parlamentinių priemonių reguliariam valdžių pakeitimui užtikrinti. Bet jeigu tos priemonės patenka į korumpuotų grupių rankas (kas ypač dažnai atsitinka postkomunistinėse šalyse), jos ima veikti tik kaip išorinės slopinimo jėgos, demokratizacijos procesai sustabdomi, pasikeitimai geriausiu atveju lieka tik nominalūs.
Jeigu nuo pat pradžių mūsų krašto žmonėms tikrai buvo aiškus amerikietiškas teisingumo supratimas, jų negalėjo netrikdyti su prichvatizacija prasidėjęs tautos susipriešinimas, valdžios oligarchizacija ir jos spartus nutolimas, vykstąs nuo Sąjūdžio laikų atmintyje dar išlikusios tautos vienybės, demokratinių permainų ir nuostatų fone. Manyčiau, kad tauta dar ir dabar nėra visai ištrinta, nors valdžios seniai apie ją jau beveik nieko nekalba. O kol ji yra, negali nerūpėti ir savos valdžios klausimas.
Kai kurie iš jų, aišku, nori užbėgti už akių galimiems tautiniams konfliktams. Bet yra ir kita kategorija, kuri čia mums įdomiausia: jų nusivylimas savo tauta iš tikrųjų yra atsiradęs iš nusivylimo savo valdžia. Žinoma, galima vadinamiesiems intelektualams prikaišioti, kad toks nusivylimas nerodo didelės inteligencijos, bet jis geriausiai patvirtina mūsų plėtojamą mintį, kad dėl to nėra kalti tik jie.
Valdžios atitrūkimas nuo visuomenės prasideda visuomenės atstūmimu nuo valstybės reikalų tvarkymo ir savos tvarkos primetimu jų gyvenimui. Laisvi žmonės nori, turi ir privalo būti patys savo likimo kalviais. Tai ypač svarbu krizių metais. O mūsų pačių konstitucija užtikrina teisę ne tik atstovaujamam, bet ir tiesioginio piliečių dalyvavimui valstybės valdyme. Demokratija yra lygiateisių piliečių tarpusavio susitarimais, partnerišku bendravimu, įsiklausymu ir susiklausymu, galų gale savivalda grindžiama valdymo forma.
Kuo daugiau demokratijos, tuo daugiau partnerystės ir savivaldos, panašios į švecariškąją. Atitrūkimas nuo tautos yra pats patikimiausias demokratinių procesų sustabdymo ir autoritarinių metodų diegimo simptomas. Jeigu valdžiai tauta reikalinga tik kaip valdymo objektas ir rinkimų subjektas, tauta nemato jokio skirtumo, ar valdžia yra svetima, ar sava. Ir ką čia apskritai gali reikšti sava, jeigu ji iš tikrųjų jau yra svetima, t.y. jos elgesys su žmonėmis iš esmės nesiskiria nuo svetimųjų išorinio slėgimo? Negi šiuo atveju svarbu, kokia kalbà ji kal̃ba. Čia susidaro įspūdis, tarytum mūsų visuomenė, „mūsų valdžios“ akimis būtų visai ne šio krašto žmonės, ne jų tauta, o kažkokios kitos planetos būtybės, paskirtos jų valdymui.
Šiame tekste nėra galimybės aiškintis tos tendencijos šaknų: ar jos savaime atauga iš dar neištrintų autoritarinių laikų įpročių, ar staiga spontaniškai kyla iš ypatingą socialinę galią įgijusių (praturtėjusių, ar didelę valdžią gavusių) nuvorišų sluoksnių? O gal kaip tik taip save drąsina ypatingai silpni valdžios žmonės, baisiai norintys valdyti, bet tiesiog nesugebantys dirbti demokratijos sąlygomis, - beviltiškai nemokantys bendrauti su žmonėmis, nežinantys, kaip reaguoti į jų būsenas, įsijausti į jų padėtį ir juos suprasti, neįstengiantys (neturintys kvalifikuotų žmonių) apsiginti nuo specialistų kritikos ir pan., - ir kaip tik todėl priversti pozuoti, rodyti valdžią ar kitus galios ženklus?
Kad ir iš kur jos kiltų, tas oligarchinių saviškių (partijos, grupės, klano) atsiskyrimas, išsikėlimas virš tautos yra nesuderinamas nei su daugelyje konstitucijų skelbiama valstybės piliečių lygybe, partneriškumu, nei su teisingumu, nei su demokratija. Lyg jiems būtų suteikta išskirtinė teisė iš masių valdymo pasidaryti tik sau ir savo reikalams pritaikytą gyvenimą, nepaisantį tautos valios ir neįpareigojantį imtis atsakomybės už jos gyvenimo kokybę.
Bent jau jiems taip atrodo, kad tie žmonės niekada neišdrįs pasakys „stop!“ „ne! “ „gana! “. Juk jie lietuviai: kantrūs, paklusnūs ir be galo ištvermingi. Nekantriausi, aktyviausi ir savarankiškiausi iš jų, suprantama, jau seniai Anglijoje. Airijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Švedijoje, JAV ir kitur. Bene visame pasaulyje. Likusieji – neįgalūs, neveiklūs, susiskaldę, susipriešinę, atomizuoti, susirūpinę tik savo išlikimu, pilietiškai nesubrendę. Su jais gali elgtis, kaip tik nori.
Tai kodėl tuo nesinaudoti? Kad ir ką bedarytum, - jie pasiduos viešpataujančių interesui, ypač kai jis bus paskelbtas įstatymo, potvarkio ar kitokio valdžios nurodymo pavidalu. Oligarchų ideologai juk be paliovos perspėja: „Visus valdžios reikalavimus reikia gerbti ir vykdyti!“.
Bet kodėl visus? O gal reikalavimai pirmiau turėtų būti teisingi. Ir tik tai nustačius, juos vertėtų pripažinti vertais pagarbos. Kaip įmanoma ir kodėl žmogus turėtų nuimti kepurę prieš įstatymo forma skelbiamą neteisybę, savivalę ir sukčiavimą, nukreiptus prieš tautą, visuomenę, vadinasi, ir jį patį?
Žinoma, valdžios formaliai supranta, kad jų paskirtis yra rūpintis visuomenės reikalais. Bet tarp žinoti ir daryti jau seniai yra įsitvirtinęs begalinis atstumas. Kodėl taip yra? Todėl, kad leidžiama gyvenimą pakeisti vaidinimu: iššvaistomi milijardai, ir visos valdžios išsisuka nuo atsakomybės. Kas jau kas, o mūsų visuomenė bene geriausiai žino imituojamosios demokratijos teatrą. Jame daug „rūpinamosi“, bet jis visada formalus, išoriškas, žodinis, fasadiškas. O iš tikrųjų galvojama – tik apie save ir saviškius. Jų visą laiką praryja personaliniai, grupiniai, partiniai rūpesčiai ir, aišku... malonumai.
Todėl gal čia net netiktų kalbėti apie atitrūkimą nuo visuomenės. Nereikėtų manyti, jog tai įvyksta kažkaip netyčia, lyg per neapdairumą ir neapsižiūrėjimą. Čia visai ne užsimiršimas, net nebūtinai koks atšalimas ir abejingumas, o tiesiog atviras nusiteikimas, nusistatymas ir gyvenimo laikysena rūpintis tik savo ir artimųjų interesais.
Nebuvo nė rimto siūlymo visiems susiveržti diržus. Diržai buvo ciniškai suveržti iš viršaus, pasirinktinai ir dar vis priminant koja. Vėl labiausiai nukentėjo tie, kurie neturėjo pinigų, nepaperkamų organizacijų, ir organizacijų, galinčių energingai pasipriešinti. Jie tik girdėjo nuolatinius ciniškus raginimus važiuoti iš Lietuvos: pamatyti pasaulį, pasimokyti... Net pagarbių žodžių žmonės neišgirdo. Tada neatsirado nei tikrai padorių lyderių, nei teisingų įstatymų vykdytojų, nei jų patarėjų. Bene tik prezidentė rituališkai pabardavo, kartais net gana aštriai. Bet... Neužteko kalbėti apie valstybės ekonomiką, buvo privalu galvoti apie žmonių išlikimą. Bet kur buvo galvos, kurios apie tai galvotų? Kur buvo tos širdys, kuriose sąžinė budėtų?
Kaip žinia, tąsyk prie derybų stalo vietas užsiėmė trys viešpataujančios grupuotės. Jos tam ir pasiskelbė trišale taryba, kad diletantišką saviškių kohortą apdovanotų pareigomis ir milijonais, užtemdžiusiais akis ir protus, jog jie negirdėtų ir nesuprastų išbėgančiųjų tautiečių aimanų, nepastebėtų ateities kartoms uždedamos skolų naštos, neliktų galimybės dirbančiųjų masėms padidinti minimalaus atlyginimo bent pora šimtų litų.
Pradėjome kalbą apie atitrūkimą. Bet tai daugiau negu atitrūkimas. Jis greitai peraugo į šiurkštų neteisingumą ir net patyčias, kurių priežasčių nereikėtų ieškoti tik mokyklose ir vaikų santykiuose. Vaikų santykiai – visuomeninių santykių veidrodis. O visuomeninius santykius užduoda viršūnės. Iš ten cinizmo lydimas susvetimėjimas ir nusispjovimas į paprastų žmonių veidus. Vargas niekada nebūna taip skaudus, kaip yra skaudžios patyčios, panieka ir neteisybė. Ne tiek iš vargo, kiek iš patirtų patyčių, šiurkščių skriaudų ir neteisybių žmonės žudosi ir bėga iš savo šalies.
Bet tas ciniškas viršūnių susvetimėjimas bei jėgos demonstravimas jau ima išstumti iš pusiausvyros net visai politikai abejingus ir atomizuotus žmones, o neabejinguosius – verčia įveikti tarpusavio nesutarimus, ambicijas ir pažiūrų skirtumus. Pamažu jie pradeda solidarizuotis, telktis į protesto ir kitokio sutartinio veikimo bei teisėto pasipriešinimo organizacijas. Nors sukandusios dantis jos vis dar stengiasi išlikti net neteisingiausių valdžios reikalavimų ribose, bręsta kažkas nauja, nestandartiška ir neprognozuojama.
Viršūnės to aklai nematydamos ir nieko nesuprasdamos daro kvailystę po kvailystės ir nesąmoningai provokuoja nekontroliuojamų procesų proveržio galimybę. Kalvarijos policininkų byla, pedofilijos bylos marinimas, Kedžio dukters perdavimo provokacija, „Snoro“griūties politinės peripetijos jau grėsmingai stato ant kortos pačios valstybės teisėtumo klausimą.
Paskutinė provokacija – Nepriklausomybės signatarų Bronislavo Genzelio, Romualdo Ozolo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Alvydo Medalinsko ir teismas. Kaltinamųjų suole – vieni iš iškiliausių ir daugiausia Lietuvos Nepriklausomybei nusipelniusių žmonių. Jų nuopelnų gal nežino tik „bomžos“, paaugliai ir Vilniaus policininkai, pateikę kaltinimus prokuratūrai. Signatarai kaltinami tuo, kad š. m. kovo 17 d. tariamai „ne nustatytu laiku ir ne toje vietoje“ pradėję savo organizuotą mitingą. Glumina jau pats jų nuopelnų dydžio ir mitingo keltų uždavinių santykis su padarytu „nusikaltimu“, nuo kurio ničniekas nenukentėjo.
O jo tikslai buvo patys kilniausi: „Už Lietuvą! Už teisingumą!” Jie ėjo į talką padoriausiems parlamentarams ir visai valstybei. Siūlė sprendimus, svarbesnius, nesavanaudiškesnius už daugelį valdžios sprendimų. Bet policijai tai nekėlė jokių problemų. Priešingai, ji didžiuodamasi pareiškė: prieš įstatymus visi lygūs. Vėliau jiems pritarė ir premjeras. Žinoma, formaliai žiūrint, tai tiesa. Bet ji pritaikyta absoliučiai viduramžiškai: „kad ir pasaulis sugriūtų, - teisingumas bus įgyvendintas“. Šita scholastinė teisingumo karikatūra buvo išjuokta jau bene prieš 500 metų. Bet Lietuvoje, kaip matote, ji dar tebeveikia.
Nereikia dalyko vaizduoti taip, lyg signatarai būtų naivūs vaikai ir nežinotų, ką jie daro. Jie kūrė Konstituciją ir veikė jos garantuojamų teisių ribose. O ten parašyta, kad „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“ (36 str.)
Kas tą daro, patys turėtų būti nubausti, kaip to reikalauja Susirinkimų įstatymo 37 str. Ne signatarai, o policija ir kiti prie signatarų persekiojimo prisidėję žmonės pažeidė šį Konstitucijos straipsnį. Pagal jį turėtų būti kiek pataisytas ir ne visai atsakingai parengtas pats Susirinkimų įstatymas, kurio 10 str. lyg ir leidžia Savivaldybės tarybos vykdomajam organui, pažeidžiant Konstituciją, savavališkai nustatyti susirinkimo vietą, laiką ir formą (kaip ne vieną sykį jau buvo padaryta), tuo tarpu 11 str. kalba tik apie „suderintą vietą, laiką ir formą“. Kas šiek tiek žino Lietuvos įstatymų priėmimo tvarką, dėl tokio prieštaravimo Konstitucijai neturėtų stebėtis.
O gal ir gerai, kad įvyko šita šviežiausia provokacija, tas skaidrus vis labiau susitelkiančių organizacijų susidūrimas su nežinia jau ką ginančia biurokratine sistema, kurią net teisine neišeina pavadinti? Dabar lyg ir niekam neturėtų kilti klausimo, kodėl valdžia daro kvailystę po kvailystės.
