M.Vidūnaitė: Prezidentas - toli nuo eilinių Lietuvos gyventojų ir jų rūpesčių

Dar palyginti neseniai viešojoje erdvėje klaidžiojo šiokia tokia Lietuvos politikos apsivalymo viltis ir buvo tikima kilniais bent jau kai kurių politikų tikslais.

Tačiau po to, kai 2006 metų kovą prezidentas Valdas Adamkus pareiškė pasitikėjimą tarnybinę etiką pažeidusiais Prezidentūros pareigūnais iš Turniškių, ir ypač kai per visą dar nesibaigusį Valstybės saugumo departamento skandalą ilgamečio valstybės politikos moralinio autoriteto pozicija buvo daugiau nei dviprasmiška, tokios iliuzijos galutinai išsisklaidė.

2006-ieji Lietuvos visuomenei kaip niekada anksčiau plačiai pravėrė politikos užkulisių duris, pro kurias eiliniai gyventojai galėjo pamatyti šlykščius ir desperatiškus politinius žaidimus dėl galios ir pinigų, be jokios politikos, kuria būtų siekiama aristoteliškųjų bendrojo gėrio tikslų, patrauklumo.

Savo metinį pranešimą prezidentas V. Adamkus pradėjo jam būdinga egzaltuota kalbėjimo gaida apie tikėjimo idealais ir vertybėmis praradimą bei įspūdingai dramatišku posakiu apie visų nepasitikėjimą visais.

Bet ar pasitikėjimo vienas kitu Lietuvos gyventojai neprarado kur kas anksčiau nei apsižiūrėjo prezidentas?

Ir ar ne paties V. Adamkaus, beveik monopolizavusio vienintelio moralinio autoriteto vardą, prieštaringas elgesys 2006 metais galutinai nesulaužė šio pasitikėjimo vienas kitu ir lietuviška politika?

Prezidentas kalba apie tai, kad Lietuvos viešojoje erdvėje ir vidaus politikoje nėra vertybių ir idėjų. Tačiau būtent antroji V. Adamkaus kadencija simbolizuoja Lietuvos politikos sąstingį, nes, nepaisant daugybės politinių skandalų, iš tiesų jos politikoje nieko naujo, o tiksliau nieko daugiau ir nevyksta.

Politikos ir verslo simbiozė tapo tokia stipri, kad darosi vis labiau matoma, tačiau, tikėkimės, netoleruojama visuomenės.

Saugumo struktūros taip pat tapo per daug matomos, tačiau prezidentas savo pranešime apsimetė nepastebėjęs skandalingo Valstybės saugumo departamento vadovo elgesio.

Be to, pats prezidento metinio pranešimo žodynas yra ganėtinai pasenęs.

Kalbėdamas apie Lietuvos demokratinės sistemos išmėginimo metus ar nepalankų dvasinį klimatą visuomenėje, jis nepasakė nieko naujo - apie tai šalies politikai kalba visus pokomunistinės nepriklausomybės metus.

Pranešimas taip pat kupinas jaunoms širdims ir protams nesuprantamų sąvokų, kaip dorovinės vertybės, tautinis sąmoningumas ar egzistencinė laisvė. V. Adamkus nesukonkretino, ką turi galvoje.

Konservatorių lyderis Andrius Kubilius, vertindamas prezidento metinį pranešimą, taikliai pastebėjo lyderystės šalies politikoje trūkumą. V. Adamkus savo pirmosios kadencijos metu sugebėjo pademonstruoti Lietuvai naujos kokybės politinę lyderystę. Tačiau su antrąja kadencija jo kaip išeivijos atstovo kvalifikacijos neteko prasmės, nes natūraliai subrendo laikas naujai vietoje subrandintų lyderių kartai.

Be to, per pastaruosius metus prezidento kaip visuomenės lyderio ir autoriteto pozicija labai sumenko. Iš esmės daugeliu teisingų pastebėjimų apie Lietuvos visuomenės ir politikos būklę, o tuo pačiu praktiškai absoliučiu savikritiškumo metiniame pranešime nebuvimu, V. Adamkus nusišalino nuo aktyvaus lyderio vaidmens. Tačiau jis dar turi galimybių bent jau morališkai paruošti naujus politinius lyderius.

Bene daugiausia dėmesio verta yra prezidento metinio pranešimo dalis, skirta šalies ūkiui ir reformoms.

V. Adamkus nuosekliai įvardija svarbiausias Lietuvos ekonomikos problemas ir netgi pateikia galimus jų sprendimus. Čia galima atpažinti vieno iš svarbiausių prezidento patarėjų jauno ir talentingo ekonomisto Ramūno Vilpišausko braižą. Jis priklauso mažai saujelei žmonių Lietuvos politikoje, kuriems dar rūpi viešosios politikos turinys ir kokybinis jos pokytis.

Kita vertus, daugelis prezidento metiniame pranešime siūlomų reformų krypčių labiau remiasi vadovėline dešiniąja laisvosios rinkos ideologija, neatsižvelgiama į pokomunistinio lietuviškojo kapitalizmo realijas bei skaudžias jų pasekmes - tebeauganti socialinė nelygybė ir socialinis neteisingumas.

Be to, prezidentas tarsi ignoruoja faktą, kad šiuo metu Lietuvą valdanti socialdemokratų dominuojama vyriausybė iš esmės yra apsišaukėlė kairioji vyriausybė, kurios lyderiai ne kartą yra pripažinę atstovaujantys stambiojo verslo interesams.

Prezidentas teisus, tvirtindamas, kad Lietuva tampa neišnaudotų galimybių šalimi. Blogiausia netgi ne tai, kad čia niekada nuosekliai nebuvo vykdomos nei dešiniosios, nei kairiosios ūkio reformos, bet tai, kad apskritai nuoseklių reformų beveik ir nebuvo, tik virtinė ad hoc sprendimų.

V. Adamkus vertas pagyrimo už tai, kad kviečia politines partijas apsispręsti dėl aukštojo mokslo ir studijų reformos, kol iš Lietuvos dar neišvažiavo ne tik mokslininkai, bet ir studentai.

Lietuvos mokslo padėtis yra apgailėtina, todėl prezidento patarėjai geriau nesiūlytų socialinių ir humanitarinių mokslų paversti patriotinio auklėjimo priemone. Tokiu būdu šie mokslai liktų įkalinti lietuviškoje erdvėje, o pačios tautos "dorovinės vertybės ir tautinis sąmoningumas" taptų dar labiau provincialūs nei yra šiandien.

2006-ieji, kuriuos praeitą ketvirtadienį iš Seimo tribūnos apžvelgė prezidentas, daugelį privertė patikėti, kad šalies vadovo moralinis autoritetas yra tik geri viešieji ryšiai. V. Adamkus per daugiau nei pusantros savo kadencijos pernelyg supersonifikavo Prezidento instituciją. Iš institucijos ji virto asmeniu, paaiškėjo, kad sprendimus už prezidentą daugiausia priima jį supantys žmonės, o ne jis pats.

Tokio Prezidento institucijos suasmeninimo iš dalies reikėjo eiliniams piliečiams, kuriems po Rolando Pakso apkaltos buvo būtinas simbolinis atpirkėjas. 2006-ieji parodė, kad R. Pakso apkalta, kaip, beje, ir daugelis kitų skandalingų Lietuvos politikos epizodų, tebuvo eilinis elito interesų kovos etapas, o V. Adamkus - tos kovos dalyvis.

Kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, pasitikėjimas prezidentu V. Adamkumi išlieka aukštas. Vadinasi, Lietuvos gyventojai dar neprarado tikėjimo moralia politika, kuriai, kaip bebūtų gaila, V. Adamkus nebeatstovauja.

Tačiau tai taip pat rodo, kad Lietuvos visuomenė vis dar nepasitiki savo jėgomis, o laukia, kad neva aukštesnes moralines savybes turinti asmenybė išgelbės juos nuo jų problemų ir nuo jų pačių.

2006-jų politiniai įvykiai atskleidė, kad prezidentas, dažnai tvirtinantis, kad jam pažįstami kasdieniai eilinių žmonių skauduliai, iš tiesų piliečiams yra nepasiekiamas. Tačiau V. Adamkus dar turi laiko įrodyti, kad yra kitaip.