Šiuo metu politinės valios nesama. Be to, siūlomas Mokslo ir studijų įstatymo projektas, kuriuo užkertamas praktinis kelias steigėjui inicijuoti universiteto reorganizavimą.
Krepšelio finansavimo modelis, įvestas 2009 m. sudarė sąlygas persiskirstyti studijų lėšas tarp universitetų. Persiskirstymas vyko labai sparčiai dar ir dėl abiturientų skaičiaus mažėjimo. Buvo galima tikėtis, kad susidūrę su lėšų mažėjimu, universitetai strategiškai ieškos būdų, kaip spręsti problemas ir kaip sustiprėti. Galbūt net ieškos galimybių jungtis. Tačiau tai nevyksta. Veikia institucinė savisauga, o taip pat, paradoksalu, ir gana geros gyvenimo sąlygos administracijai.
Lėšų persiskirstymas per krepšelius sukūrė situaciją, kai, kaip kalbama kai kuriuose universitetuose (turinčiuose daug studentų, vykdančiuose mokslinius tyrimus) bazinio finansavimo lėšos sudaro 20 proc., kituose (nesurenkančiuose studentų ir siaurinančiuose mokslo veiklą) – jau 80 proc., ir ta dalis didėja. Net jei skirtumas švelnesnis, jis reiškia, kad dalis valstybės biudžeto lėšų naudojamos neefektyviai: ne studijų kokybei kelti, o pastatams ir gausiai administracijai išlaikyti. Tokia situacija prašyte prašosi politinio sprendimo. Be to, ir jokia reforma iki galo neįvyksta vien ją pradėjus, būtinos korekcijos. Tačiau daugiausia sprendimų buvo daroma siekiant sprendimus atidėti.
2011 m. Vyriausybės sudaryta darbo grupė parengė siūlymus dėl Lietuvos universitetų tinklo optimizavimo. Buvo siūloma orientuotis į „vieną universitetą viename mieste“, atsižvelgiant į galimas ypač specializuotų ir savitų universitetų išimtis. Ministras Dainius Pavalkis darbo pradžioje, o ir vėliau ne kartą minėjo, kad turi šiuos siūlymus pasidėjęs ant savo ministro darbo stalo ir kai kada juos pavartąs. Klausiamas konkrečiai galimas politines iniciatyvas jungti universitetus jis pavadino „kova su vėjo malūnais“, sakė liūdįs dėl to, kad universitetai nesuprantą būtinybės jungtis, minėjo, kad būtina rengti politinius debatus. Debatai neprasidėjo. Dėmesys buvo nukreiptas į antrinius dalykus, tarsi tikintis, kad pagydžius pirštą išgis ir kūnas.
Ministerijos vadovybė dėmesį sutelkė į studijų programų skaičius, besidubliuojančias programas, kurių reglamentavime, naujų steigimo apribojime, universitetų veiklos varžyme sutartimis tarsi buvo matomas problemos sprendimas. Esama nemažai rizikos, kad tokios sutartys, nenustačius išankstinių bendrų kriterijų, o sprendžiant individualiai, būtų palankiausios ne stipriausiems, o silpniausiems. Jie būtų labiausiai suinteresuoti ministrui, kuris politiškai už jas prisiimtų atsakomybę, daryti spaudimą. Tikėtina, kad ministras dėl tokių sutarčių (vienam pridėdamas, iš kito atimdamas, su trečiu sutardamas) galėtų likti „geras“ ir neutralizuotų strateginių sprendimų būtinybę.
Neseniai darbą pradėjusi ministrė Audronė Pitrėnienė viešumoje yra pateikusi dvi žinias dėl universitetų jungimo. Mokslo metų pabaigoje ministrė nuvyko į Šiaulių universitetą, kuriame diplomų įteikimo šventėje pasiūlė „stengtis ruošti bendras studijų programas su šalies ir užsienio aukštosiomis mokyklomis, megzti ryšius su verslo subjektais“. Tai ne kas kita kaip pažadas sunkiai besiverčiančiam universitetui skirti išimtines tikslines finansavimo vietas. Kol kas Šiaulių universiteto ir verslo ryšių deklaravimas davė būtent šią naudą.
Darbo grupė buvo sudaryta rugsėjo 17 d. Siūlymus „dėl galimybių sustiprinti studijų ir mokslo veiklą konsoliduojant išteklius“, universitetų specializacijos krypčių ji turi pateikti iki 2016 m. kovo pradžios. Kiek stebina ministerijos siekis nustatyti universitetams jų mokslo tyrimų kryptis, taip akivaizdžiau pažeidžiant konstitucinį autonomijos principą. Tačiau charakteringesnis dalykas, kad grupė dirbs ilgai, o siūlymus teiks, kai visu įkarščiu vyks rinkimų kampanija, tad ir ne nauji rizikingi sprendimai bus politikų galvoje. Grupė panaši į vieną iš tų priemonių, kurios politikams garantuoja kelių mėnesių atokvėpį nuo įkyrių klausimų ir kaltinimų, kad nieko nedaroma.
Apibendrinant, ministrės pozicija yra skirti nekonkursiniu būdu lėšų silpnai besiverčiantiems ir krepšelių nesurenkantiems universitetams ir darbo grupėje diskutuojant apie universitetų klasterio galimybes, išlaukti iki kadencijos pabaigos.
Vyriausybė Seimui vasaros pradžioje pateikė naują Mokslo ir studijų įstatymo projektą. Galima būtų viltis, kad bent jame būtų numatytos priemonės, kaip lanksčiau ar naujai spręsti universiteto tinklo optimizavimo klausimą. Juo labiau, kad įstatymas įsigalios tuomet, kai ši Vyriausybė bus baigusi kadenciją. Tačiau projekte praktiškai užkertamas kelias tinklą optimizuoti net tuo būdu (po pakartotinio neigiamo vertinimo), kuris yra įtvirtintas šiuo metu. Negana to, įtvirtintos papildomos optimizavimo galimybę naikinančios nuostatos.
Dabar galiojančiame Mokslo ir studijų įstatyme LR Seimas kaip universitetų steigėjas turi galimybę imtis universiteto reorganizavimo „iš viršaus“, kuomet universitetas yra pakartotinai neigiamai įvertinamas. Pirmas ir pakartotinis vertinimas neįvyksta per vienerius metus. Esama neigiamai įvertintų universitetų. Šiemet vyksta pakartotinis ŠU vertinimas. Ir jei jis būtų neigiamas, LR Seimas turėtų imtis teisiškai numatytų sprendimų.
Seime svarstomame Mokslo ir studijų įstatymo projekte siūloma keisti aukštųjų mokyklų vertinimo sistemą, ją padarant gana neaiškią, atremtą ne į aiškius kriterijus, o priklausomą nuo ministro valios ir sprendimo. 42 straipsnyje nurodoma, kad neigiamai universitetas įvertinamas tuomet, kai nustatomi „veiklos trūkumai, dėl kurių aukštoji mokykla negali vykdyti veiklos“. Ką reiškia šie „trūkumai“, pavesta nustatyti ministrui. Kitoje vietoje (49 straipsnyje) neigiamas vertinimas tarsi paaiškinant siejamas su situacija, kai „kyla grėsmė aukštosios mokyklos veiklos tęstinumui“. Tad vertinimas susietas ne su veiklos kokybe, o su „išgyvenimu“. Kiekvienam aišku, kad aukštosios mokyklos veiklos tęstinumui grėsmė nekyla, jei ji gauna biudžeto lėšų, gali išlaikyti kabinetus (užmokant už šildymą, elektrą) ir vadovybę (jai mokant atlyginimus).
Įstatymo projekte būtent tai ir yra garantuojama. 75 straipsnis kalba apie valstybės bazinio finansavimo skyrimą: „3. Valstybės biudžeto lėšos administravimui ir ūkiui valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms skiriamos atsižvelgiant į ankstesniems biudžetiniams metams kiekvienai institucijai patvirtintas šių lėšų sumas, numatomas finansuoti papildomas reikmes ir valstybės finansines galimybes.“
Logika čia paprasta. Kaip matyti jau šiandien, dalis universitetų neturi jokių papildomų reikmių, o finansavimas „pagal praeitus metus“ joms garantuoja ilgalaikį vegetavimą. Gerai veikiančioms institucijoms, turinčioms papildomų reikmių, jos nebus finansuojamos, nes to neleis valstybės galimybės. Tad užuot bazinį finansavimą susiejus su universiteto veiklos efektyvumu, ir jį skiriant geriausiems, įtvirtinamas jo pastovus išlaikymas.
Mokslo ir studijų įstatymo projekte įtvirtintos nuostatos, garantuojančios išgyvenimą aukštųjų mokyklų, nepriklausomai nuo to, kokia jų veiklos kokybė. Juo labiau, kad įtvirtinta nuostata aukštąsias mokyklas akredituoti „neterminuotai“.
Buvusio ministro ir esamos ministrės pastangos atidėti sprendimą dėl universitetų jungimo, jį pridengiant darbo grupių veikla, antrinėmis priemonėmis ar net blokuojant nepatogų sprendimą Mokslo ir studijų įstatymo pataisomis reiškia, kad vis mažiau pagrindo lieka kalbėti apie jungimą. Teliks svarstyti kai kurių universitetų uždarymą ir jų pastatų panaudojimą kitoms reikmėms.
Žinoma, yra ir dabar beįsigalinti alternatyva – atidėti sprendimą, skatinant vienų universitetų vegetavimą ir stabdant kitų plėtrą. Tampa įsivaizduojama situacija, kai į kurį nors universitetą su rugsėjo pirmąja pasveikinti atvykęs ministras tegalės pasveikinti rektorių ir tarybą, nes daugiau gyvų dvasių jame nebus likę.