Konkretus akstinas prabilti buvo DELFI paskleistas „Lietuvos intelektualų atviras laiškas“, užsimojęs „apginti“ Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą, kurią puola... Čia jau nebesvarbu, ir taip žinome, kad NŽ-A ir jo autoriai bus pirmose gretose (plg. kad ir praėjusio Nr. 6 Arūno Streikaus Pastabas „Ar mums vis dar reikia tautos poetų?“).
Minėtas „laiškas“, – kuris iš tiesų joks ne laiškas (plg. „Pravdos“ stiliaus pradžią: „Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo kritikų...“), visai ne atviras (paskutinė pastraipa pradedama „Reikšdami kategorišką nepritarimą vulgariam kosmopolitizmui ir pilietiniam neatsakingumui, norime pareikšti...“) ir jau tikrai ne intelektualų (tarp pasirašiusių – bent trys, anuomet „slapta bendradarbiavę su KGB“ ir neprisipažinę), – yra tik pavyzdys tam tikro kalbėjimo, išreiškiančio atitinkamą galvojimo (nesinori vadinti „mąstymo“) kryptį, kurią ir vadinu nacionalkomunizmu. Šiame sinkretiniame galvojime, kurio žinomiausia atmaina Rytų kaimynystėje žinoma kaip putlerizmas, dominuoja nacionalsocialistinio raugo (anti-europietiškos, pro- „tautiškai dvasiškos“) pasaulėžiūros ir (post)komunistinės (kolektyvistinės, pakazuchinės, ritualinės) „etikos“ elementų lydinys, nors netrūksta ten ir visai nekaltų dalykų.
Kaip blogio nedera traktuoti ir paprastos nostalgijos, ilgėjimosi „tarybinių laikų“ ar simpatijų rusiškai dvasiai. Protu su tuo nepakovosi, draudimais neįveiksi, laikas ir pozityvios dvasios slinktys tiems dalykams ilgainiui sugrąžins proporcijas ir pusiausvyra atsistatys. Tačiau tautinių elementų demonstratyvus sumitinimas (baltų religija, dora, pilys...) ir latentinė ideologizacija (svetimo blogio sklidimas), apkaišyta kvazi-biologinio išskirtinumo (santykis su kalba, žeme, gamta) ir antivakarietiškos estetikos lozungais, grindžiama melaginga sovietinių laikų ir papročių memorializacija, visuminio nuteisinimo reikalavimais ir išankstiniu galimų restauracijų pašlovinimais, – štai kas sukuria nacionalkomunizmo dvasios politinį pavojų.
Kaip tik nelabai regimas, bet kryptingas šios dvasios politiškumas (pajungimas tikslui) ir spiria užsiimti kova: diagnostika, demaskavimu, dekonstrukcija. Nemanau, kad nacionalkomunistinių idėjų sklaida kelia tiesioginį politinį pavojų: esami ar besiformuojantys politiniai dariniai neskleidžia galios, instrumentalizuojančios tautinius ir komunistinius sentimentus; analogijos su Vengrijos ar Lenkijos tautiniais populizmais daugiau klaidina nei padeda susigaudyti. Grėsmę regiu ne nacionalkomunizmo kilime į viršų, o jo sklidime į apačias, tiksliau, properšų tarp proto ir tikrovės pravėrimu ir gilinimu. Nesidomėjimas vykstančiais dalykais ir svaigimas dėl prasimanytų, nenoras susitaikyti su tikrove ir priėmimas bet kokių utopinių pažadų ar grasinimų taip, tai naujojo masės žmogaus sąmonės požymiai.
Oi, vos nepamiršau gynybos – minėtas „intelektualų laiškas“ užbaigiamas fraze: „Justinas Marcinkevičius mums yra tas kūrėjas, kurio darbai šiandien turi nė kiek ne mažesnės reikšmės negu sovietmečiu, todėl su jais ir su jų autoriaus vardu, matyt, iš naujo turėtų prasidėti pilietiškai brandžios kūrybos, moralinės atsakomybės ir visos lietuvių kultūros pagrindų gynimas“. O geriausia gynyba – visus ką nors priversti, visiems ką nors uždrausti. Turėdamas maginį santykį su žodžiu (pripažindamas jam darymo ir pažado galias, neigdamas atveriančio įvardijimo ir apjungiančio susikalbėjimo reikmes), toks žmogus ypač nepakantus žodžio (minties, judėjimo, netgi veiksmo) laisvei: jei visi Lietuvos piliečiai privalo dukart per metus valdiškoje poliklinikoje pasiskiepyti nuo europinio gripo (arba aplankyti Basanavičiaus, Brazausko, Marcinkevičiaus arba bent jo Mindaugo kapą; nusipirkti bent 10 l lietuviškai hidrinto rapsų aliejaus arba 20 kg lietuviškų obuolių...), tai reikia ir institucijos, kuri ne tik gaudytų prasižengėlius, bet ir išieškotų baudas už tokios sistemos kritiką.
Neišlaikei nacionalinio lietuvių kalbos diktanto – negali legaliai įsigyti nekilnojamojo turto; nepasakei prieš valstybinę komisiją mintinai Tautos sąžinės penkių eilėraščių (beje, moku daugiau) – negali registruoti savojo verslo. Sugalvoti gi nesunku, ir kiek pritarimo, balsų, reitingų ir laikų galima pririnkti? O kada nors kas nors ims ir ką įgyvendins. Kai pasirengimo priimti tiesioginį valdymą ir nepakantumo tiesos sakymui dvasia bus pakankamai pasklidusi.
Tiesa, netiesa netiesai nelygi. Dažnai nė nežinome, kaip yra/buvo, tai ir koks prasimanymas nebūtinai vadintinas tyčiniu melu. Antai kadangi apie didžią senovės baltų dorą ar pamaldumą nieko tikro negalime pasakyti, tai ir pramanai ne tokie jau kenksmingi, juoba kad atkurti čia nėra ko ir kaip. Ar pasakos apie senovės lietuvių karžygius didžiavyrius ar išskirtines per amžius aukas (tik mus plėšė, žudė, prievartavo, o mes tik taiką ir ramybę nešėm, santara šviesa per amžius buvo Lietuva), – jos kenksmingos tik dėl to paties pripratimo ignoruoti tikrovę: antai mūsų broliai iš tikrųjų nuveikė daug daugiau ir įdomesnių dalykų istorijoje, ir tikrų herojų pas juos knibžda, ir kūrinių bei laimėjimų įspūdingų yra (čia jums ne koks „Жальгирис prieš ЦСКА“), ir kentėjo bei žuvo nuo nacių ir bolševikų rankos nepalyginti gausiau ir žiauriau. Bet tokie istoriniai ar etniniai pramanai negrėsmingi.
Baisiau, kai tyčia neigiama akivaizdybė, kai paplaunama ir dūmais apgaubiama neginčijama tikrovė. Vėl rašo minėti „intelektualai“: „„Tarybinis tautiškumas“ – bene pats begėdiškiausias Putinaitės „išradimas““. Jie, patys būdami komunistų lietuviškasis laimikis, žino, kad vienas didžiausių komunistų laimėjimų ir buvo tarybinis lietuviškumas, leidęs laisvai smagintis tautiniais turiniais socialistinėse formose. Skanduokite „Lie-tu-va!“ ar „Lie-va-tu!“, svarbu tik neprisiminkite ir nesvajokite apie tokią valstybę – anuomet. Smerkite ir niekinkite „valdžia¬žmogius“, „seimūnus“, „lindimus prie lovių“, „parsidavusią Lietuvėlę“ arba šlovinkite lietuvio „darbštumą“, „svetingumą“, „sveiką maistą“, „meilę žemei ir miškui“, arba ginkite „amžinas dvasines vertybes“ (kalbą, dainą, kapą, žolę) – tik nekurkite savo rankomis, žodžiu ir galva geresnės ir mielesnės Lietuvos. Neklausykime ir kurkime.
Ką siūlau: be gailesčio įvardyti, išblaškyti apžavus ir nuplėšti dangalus nuo nacionalkomunistinių melų, iniciatyvų, reikalavimų ir pasiryžimų. Kalbėkit, dejuokit, skanduokit – mūsų balsas ir žodis bus ir garsesnis, ir tiesesnis.