Jie ir sprendžia, kieno indėlis į valstybės kūrimą vertas dėmesio, o kas liks paliktos paraštėse“, - sako LGPC ekspertė, socialdemokratė Margarita Jankauskaitė, kviesdama į Kovo 8-osios išvakarių spaudos konferenciją „Eterio okupavimas ar istorijos cenzūra? Moterys viešo diskurso labirintuose“ prie Signatarų namų.
Ilgai su draugais spėliojome, ką turėtų reikšti šis „ar": kokiu būdu „eterio okupavimas" yra „istorijos cenzūros" alternatyva, sukimbanti su ja į loginę disjunkciją? Ir teko pasiduoti. Tačiau paantraštė-aiktelėjimas apie moteris, [pasiklydusias] labirintuose (diskurso labirintuose, diskurso) pasirodė informatyvi: labirinto gilumoje juk Minotauras vargšės Moters laukia! Ką patvirtintų ir tolimesnė apokaliptinė kvietimo stilistika, iliustruojanti „moterišką rašymą" at its worst: „praraja", „ritamės", „negailestingai", „ardydama pamatus", „reikalaudamos, kad [...] kooptuotų moteris", kurių darbas „nusavinamas", teisės „varžomos", jas, gležnas, vyrai „pasiglemžė" (ir suglamžė), ir taip galop jos liko „paliktos paraštėse" kaip pritrėkštos gėlelės, pravažiavus Istorijos buldozeriui - tikras BDSM!
Be abejo, savąjį stiliuką jos galėtų ginti - pasitelkdamos kad ir senovinį sociologijos klasiką Georgą Simmelį, kuris 1902 metais straipsnyje Weibliche Kultur bylojo taip: „Literatūroje vis dėlto jau yra nemažai moterų, kurios neturi vergiškų ambicijų rašyti 'kaip vyrai' ir kurios vyriškais pseudonimais neparodo, kad neturi jokio supratimo apie tą tikrą originalumą ir specifinį reikšmingumą, kurį jos galėtų pasiekti kaip moterys" (Simmel, 2007:474). Būtent jis vienas pirmųjų išradinėjo „moterišką rašymą", grindė jį, kaip ir dera, esencialistiškai (prielaidomis apie tokį rašymą esą neišvengiamai produkuojančią moters fiziologiją), vėliau jį kaip niekur nieko noriai ėmė pildyti antrosios bangos feminizmas, o jo simpatikės Lietuvoje pagamino odiozinį „eseistikos" žanrą, trūkumus pavertinėdamos privalumais.
Ne, antroji banga Lietuvos visuomenei atgrasi anaiptol ne todėl, kad ji, matote, yra neregėta, Lietuvos išsivystymo lygį prašokanti naujovė („per anksti"), o kad ji tiesiog creepy, įmanoma tik ten, kur egzistuoja toks seksizmo lygis, kokio Lietuvoje, laimei, kaip tik nėra ir niekada nebuvo. Ji siekia ne pasaulio, kuriame lyties faktorius nebūtų socialiai svarbus, neredukuotų žmogaus į „lyties atstovą/ę", o atvirkščiai: sukurti ir celebruoti „moters" tapatybę - išaiškinti visuomenei, kad pasitaikančios seksistinės replikos ir praktikos yra ne idiosinkrazijos ir nesusipratimai, o hardwared visur-esantys mechanizmai, kad tam tikrus žmones ne šiaip kartais kas nors pamoterina, ne šiaip kai kurios džiaugsmingai moterinasi pačios, bet kad visos, net kuo labiausiai su tuo nieko bendra neturinčios, gyvena „moterų gyvenimus", yra (nors nėra, nebuvo) „taip auklėtos", todėl yra (nors nėra) reikalingos „įgalinimo" bei „safe space" (saugios erdvės), todėl konsoliduotinos į moterų getus („seserystes"). T.y. daromas tas pats darbas, kurį iš dešinės dirba seksistinė viešumos vadyba - čia tandemas.
Bet grįžkime prie M.Jankauskaitės komunikato. Prie turinio (su kuriuo anaiptol nėra nesusijusi minėtoji forma). Kokiu būdu dėl „primityvių lyčių stereotipų" šiandien Lietuvoje varžomos pilietinės teisės? Ne užteršiama jais vieša erdvė, ne nutinka dėl jų „stiklinės lubos" etc., bet PILIETINĖS TEISĖS varžomos? „Atimama istorija"? Galimybė ją pažinti? Rimtai? T.y. neleidžiama moterims istorijos studijuoti, knygų rašyti, tyrimų daryti? Nes, aiman, netgi teisę formuoti viešą diskursą (nors, kaip teisingai pastebi Džina Donauskaitė, dauguma žiniasklaidos darbuotojų Lietuvoje buvo ir yra moterys) „paglemžė" vyrai? Dievaž, jokia moteris nei kalba viešai, nei rašo, nei įtaką daro, nei pastebima per tai yra! (grin emoticon) Visos sėdi namuose su samčiais, skaromis apsirišusios ir tyli. Net interneto vargšytės neturi.
Išvadą apie demokratijos net ne stoką, o nebuvimą Lietuvoje ji daro iš empirinės statistikos, jog moterims nepalankiausios yra būtent vienmandatės apylinkės, kur renkamasi tarp individų, „akis į akį" - taip, mat ,yra ne dėl ko kito, o dėl seksizmo. T.y., kad Lietuvoje būtų demokratija, reikia neleisti rinkėjams rinktis - reikia pagal sąrašus jiems nuleisti politikes ar pan. (grin emoticon) Taip, aš irgi veikiausiai nei vienoje vienmandatėje esamomis aplinkybėmis nebalsuočiau už kandidatuojančią moterį - ne todėl, kad „moterys netinka politikai", o kad pasisiūlo B.Vėsaitė, L.Graužinienė, I.Degutienė, R.Baškienė, V.Abramikienė, A.Baukutė ar koks kitas grožis. Rinkėjai irgi veikiausiai būtent dėl šito jų nenori.
Tad ne - jokia seksistinė Lietuva, nureitinguojanti moteris, vis dėlto nemano, kad „moterys turi balsuoti už moteris" (vyrai - už vyrus, pensininkai - už pensininkus, medikai - už medikus, ligoniai - už ligonius, kaimas - už kaimiečius, miestas - už miestiečius...) , nes „tik moteris gali moteriai atstovauti" (Rinkėja/s, mat, renka „panašų į save". O kuo į jį/ą atstovas panašus? Lytimi, odos spalva, gimtu miesteliu, amžiumi, vaikų skaičiumi, džemperiu ar kostiumu - kuo daugiau? Negi idėjomis, moraline laikysena ar pažiūromis?). Taip mano tik hyperseksistinis verslusis „įvairovininkių" (kaip aš jas pavadinau) feminizmas. Jis, manding, šiuo metu yra kur kas didesnė problema, nei visokiausios „Vedų išminties" mokyklėlės, konservatyvūs politikai/ės ar užgaulios reklamos degalinėse. Iš tiesų jis - jų sąjungininkas ir įkvėpėjas. Dar daugiau - jis tyčia dezinformuoja apie status quo, mėgindamas jį perdaryti į tokį, kokį vaizduoja - panašesnį veikiau į Afganistaną.