Tolerantišku būti, jo manymu, yra trys pagrindinės priežastys, turinčios bendrą, ankstesnių autorių išplėtotą pagrindą (principą, kad nei valstybė, nei Bažnyčia nedisponuoja „visa tiesa“):
a) žalos principas (politinis įsikišimas pateisinamas tik siekiant apsaugoti vieną asmenį nuo kito jam daromos rimtos žalos, o ne primesti kokią nors gėrio sampratą);
b) naudos principas (ne tik teisingos, bet ir klaidingos nuomonės prisideda prie visuomenės progreso);
c) romantinis principas (neįprasti „gyvenimo eksperimentai“ pateisinami humboltiškai, nes individualumas, originalumas ir įvairovė yra vertybės).
Šiuolaikinėse filosofinėse diskusijose dominuoja anksčiau aptarta trečioji, „formalios pagarbos“ (respect), koncepcija, grindžiama trejopai.
Neolokiškas etinis liberalizmas (vienas šios koncepcijos pavidalų) teigia, jog individai gerbtini kaip asmeniškai ir etiškai autonomiškos būtybės, gebančios pasirinkti, analizuoti ir įgyvendinti savą gėrio sampratą. Šis gebėjimas gerbtinas, nes jis yra būtina (nors nepakankama) „gero gyvenimo“ sąlyga.
Neobeiliška laikysena „pagarbą“ išveda diskursyviai: kiekvieną normą būtina pateisinti visiems, jos liečiamiems, priimtinu būdu – jie turi teisę (right to justification) ir kaip tokie yra gerbtini. O „metafizinės aklavietės“ argumentas skelbia, jog tam tikri fundamentalūs metafiziniai klausimai iš principo racionaliai neišsprendžiami, todėl apie juos „kitaip manančius“ žmones dera gerbti. Visais atvejais linkstama į petitio principii klaidą ir daroma kontraintuityvi prielaida „Visi žmonės yra pakankamai racionalūs“; daroma, nes, ją atmetus, neliktų pagrindo taip suprastos tolerancijos normatyvumui.
„Metafizinės aklavietės“ argumento politiniam įdarbinimui konkrečiai nusipelno Jurgenas Habermasas ir Johnas Rawlas. Pirmajam priklauso idėja pabrėžtinai atskirti politiką nuo etikos: politinę kultūrą būtina skirti nuo etinių „gero gyvenimo“ koncepcijų, pastarųjų atžvilgiu, ji turi būti neutrali (pvz., imigrantus akultūruoti reikia tik politiškai, ne kultūriškai). Tai būtų inkliuzyvumas be niveliacijos (multikultūralizmas): bendras horizontas – tik konstituciniai principai šalies, kurioje gyvenama. Šie principai – atrasti kaip laisvų piliečių, kuriuos jie liečia, laisvos racionalios diskusijos rezultatas – ir būtų bendras standartas tolerancijai.
Kultūrinis pagrindas (religija, papročiai, tradicijos, vertinimo sistemos, gyvenimo būdas) gali likti bet koks, nereikia kurti homogeniškos nacionalinės bendruomenės. Šalies integralumui pakaktų tokio „konstitucinio patriotizmo“.
Johnas Rawlsas, tuo tarpu, noriau skirtų politiką nuo metafizikos: optimali, kuo labiausiai tolerantiška piliečių skirtybėms ir pasirinkimams (todėl ir optimali: laisva, nerepresuojanti, paliekanti kuo daugiau erdvės kiekvienam gyventi jam patinkančiu būdu) santvarka būtų politinis liberalizmas, kurį nuo paprasto liberalizmo skirtų labai sąmoningas atsiribojimas nuo bet kokių platesnių pamąstymų apie pasaulio pobūdį ir sąrangą (nuo metafizinių – abstrakčių, galutinių, ekstrapolitinių – prielaidų).
Tiek Habermasui, tiek Rawlsui tolerancijos riba – „fundamentalizmas“. Taip jie vadina nerefleksyvias, „rigidiškas gyvenimo formas“, kurios siekia savo tapatybių ultra-stabilumo (nesutinka, kad jų gėrio samprata – tik viena iš daugelio, ne geresnė, reliatyvi, lygi bet kuriai kitai), taip pat nepriima politikos/etikos ar politikos/metafizikos skirties arba atsisako politikai teikti prioritetą.
Priešingai Rawlso deklaruojamiems principams, fundamentalistas de facto pašalinamas dėl jo įsitikinimų turinio, ne dėl formos – dėl jo „gero gyvenimo“ sampratos. Todėl kritikai netruko atkreipti dėmesį, kad tiek politinis liberalizmas, tiek konstitucinis patriotizmas, anaiptol nėra, kaip kad teigia jų autoriai, etiškai ir metafiziškai tušti, neutralūs.
Vienas jų, Jacquesas Derrida, taip ir sakytų: skirtis neapginama. Tačiau apginama tolerancija, kurią jis beveik tapatina su pačia demokratijos idėja.
Demokratija – atviras konceptas ir praktika, jos esmė – neapibrėžtumas, nebaigtumas, autoimunitetas (autoimmunity). Nepaliaujamas klausinėjimas, kas ji yra ir kaip jai apsibrėžti. Ji niekada realiai neegzistuoja (jokia reali valstybė ar visuomenė niekada nėra iš tiesų, pakankamai demokratinė – ir niekada nebus), tik „ateidinėja į būtį“, tampa.
Tolerancijos slenksčio neįmanoma racionalizuoti, tai politinių derybų objektas. Ginti demokratiją (inkluzyvumą, toleranciją) galima tiktai ją (inkluzyvumą, toleranciją) ribojant – tik apibrėžus, vadinasi, apribojus jos atvirumą, užginčijus pačią jos esmę. Todėl ginti tolygu išduoti. Todėl demokratija – neįmanoma santvarka, „neįmanomas projektas“.
Tačiau Derrida šį neįmanomumą laiko argumentu „už“, o ne „prieš“: inkluzyvumas ir ekskluzyvumas neatskiriami vienas nuo kito – negalima pasirinkti vieną, o ne kitą; eksklūzija (pašalinimas, išstūmimas) yra inklūzijos (priėmimo, įtraukimo) galimybės sąlyga. Ir kartu – jos riba. Tolerancija tuomet yra šis „neįmanomas atvirumas“, aporija.
Tokie svarbesni teoriniai tolerancijos nuotykiai. Lieka įdomioji dalis – kas jai nutinka politiškai-praktiškai, kaip ją supranta „viešoji nuomonė“, čia ir dabar. Manding, nutinka kai kas kurioziško, ne be Millio ir Derrida pagalbos, nors jie to nei norėjo, nei numatė.