Iš karto pasakysiu, kad priimu pagrindinius „gyvybės langelių“ šalininkų argumentus: gyvybė, ypač naujagimio, viena didžiausių vertybių (nors absoliutinti nereikia, juk savo gyvybę žmonės neretai aukoja siekdami apsaugoti dar brangesnius dalykus). Tačiau čia pabandysiu trumpai suminėti kontrargumentus.
Pirmiausia – teisiniai prieštaravimai. Paminėčiau tris svarbiausius: konstitucinę tėvų pareigą auklėti ir išlaikyti savo vaikus,
Konstitucijos ginamą tėvystę ir tėvo teisę auklėti savo vaikus ir, vaiko teisę žinoti savo kilmę.
Mūsų Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“. Šios nuostatos kontekste sunku pateisinti situaciją, kai viešosios valdžios įstaigos leidžia sau kurti praktiką, kuri tiesiogiai skirta sudaryti kuo palankesnes sąlygas vengti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų auklėti savo vaikus ir juos išlaikyti (jau nekalbant apie tai, kad ši pareiga užkraunama visuomenei).
Tokiu būdu šios valdžios įstaigos pačios skatina pažeisti Konstituciją ar, kitaip sakant, demonstruoja aukščiausios prabos teisinį nihilizmą.
Suprantama, kai tėvai tokie, kad vaikui daro tik žalą, jiems kelti besąlygišką reikalavimą auklėti vaikus – vaiko interesų pažeidimas, o juos Konstitucija taip pat įpareigoja ginti. Tad mūsų teisėje yra netgi specialus institutas – tėvų valdžios (tėvystės teisių) apribojimas. Bet juk pareiga išlaikyti vaiką visais laikais pripažįstama netgi didžiausiems niekšams.
Pažiūrėkime į vaikų globos namuose auginamus ir auklėjamus vaikus, kurių tėvams apribota tėvų valdžia – iš jų tėvų reikalaujama kompensuoti vaiko išlaikymo išlaidas. Nes to reikalauja Konstitucija, taip pat jos pagrindu priimtas Civilinio kodekso 3.181 straipsnis („tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią“).
Tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad auklėti savo vaikus – ne tik tėvų pareiga, bet ir teisė, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „valstybė saugo ir globoja (...) tėvystę (...)“. Sakykite, kaip valstybė „saugo ir globoja“ tėvystę, jei įteisina praktiką, kuomet be tėvo žinios ir sutikimo vaikas „teisėtai“ (?) paliekamas valstybės globai ir potencialiam svetimų žmonių įvaikinimui?
Kaip ji užtikrina tėvo teisę „auklėti savo vaikus“? Turint omeny nesunkiai numanomą vaiką „gyvybės langelyje“ paliekančios motinos portretą, nebūtų keista, kad tėvas net nežino apie tai, kad jam gimė vaikas (juk svarbiausias tokio portreto bruožas – visomis priemonėmis slėptas nėštumas, mat priešingu atveju naujagimio atsiradimu nekompensuojamas pilvo sumažėjimas sukeltų daugybę nepatogių klausimų moteriai, kurių nei „gyvybės langelis“, nei šiukšlių konteineris neišspręs).
Problema juo aktualesnė todėl, kad netgi jei po kokių metų tėvas sužinotų apie jam gimusį vaiką, jo tėvystės teisių gali būti nebeįmanoma įgyvendinti. Dažnu atveju vaiką kažkas bus įsivaikinęs (naujagimiai labai „paklausūs“). Ką kaltinsime tuo atveju, jei po panašios istorijos Europos žmogaus teisių teismas ar mūsų nacionalinis teismas iš šią praktiką įteisinusios valstybės priteistų milijonines kompensacijas už tėvo patirtą neturtinę žalą?
Na ir, galiausiai, vaiko teisė žinoti savo kilmę, t.y. savo tėvus. Šią teisę įtvirtina Vaiko teisių konvencijos 7 ir 8 straipsniai, o jos paskirtis – ne vien paprasto „smalsumo“ tenkinimas (nors ir toks „smalsumas“ – ginama teisė). Juk vaiko kilmės nežinojimas gali pakenkti jo sveikatai ar gyvybei, ypač tais atvejais kai neturima žinių apie tam tikras genetiškai paveldimas ligas.
Beje, ginčijant šios Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintos teisės absoliutumą kartais nurodoma Europos žmogaus teisių teismo praktika interpretuojant Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Esą ši Konvencija privataus ir šeiminio gyvenimo neliečiamumą gina net teisės žinoti savo kilmę sąskaita. Tas tiesa, bet tik iš dalies.
Teismas nurodė, kad būna situacijų, kai galima atsisakyti atskleisti atitinkamą informaciją. Bet atsisakymas neturi pažeisti esminių tokios informacijos ieškančio asmens interesų. Jei jis ieško informacijos, kuri svarbi jos sveikatai ir gyvybei, netgi pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką teisė žinoti savo biologinę kilmę ima viršų.
Taigi, ar turime argumentų sakyti, jog „oficialiai“ sudarydami sąlygas užkirsti kelią sužinoti, kas yra vaiko tėvai, tinkamai vykdome savo tarptautinius įsipareigojimus? Priminsiu, kad pagal mūsų Konstitucinio Teismo doktriną Seimo ratifikuotos sutartys (Vaiko teisių konvencija priklauso šiai kategorijai) teisine galia nurungia net konstitucinius įstatymus.
Yra tik prielaida, kad sistema veikia būtent šitaip. Bet galima kelti ir priešingą prielaidą: kas vaikus metė į konteinerius ar krosnis, tas ir toliau taip darys, o į „gyvybės langelius“ juos neš moterys, kurios niekada nebūtų žudžiusios savo vaiko. Nes joms svarbi jo gyvybė. Juk ir šiandien vaiką galima nepastebimai palikti kad ir ligoninės priimamajame.
Antra, vargu ar verta turėti daug vilčių, kad vaikais atsikratyti norinčios motinos naiviai patikės, jog kažkokia budri akis (pavyzdžiui, slapta įmontuotos filmavimo kameros) nestebi, kas atidaro „gyvybės langelį“. O jei nepatikės – ir neneš. Tiesiog pabandykim nuoširdžiai atsakyti į klausimą ar patys pasitikėtume tokios sistemos anonimiškumu.
Trečia, „gyvybės langelių“ apoteozė ypač keista, kai ji sklinda iš šeimos vertybių gynimui viešai įsipareigojusių konservatorių bei krikščionių demokratų lūpų. Juk tai oficialus pranešimas, ypač jaunimui, kad nebūtina prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir gimusį vaiką, kad mūsų visuomenėje vaiko palikimas yra priimtinas dalykas.
P. S. Jei perskaitę šį komentarą užsidegę „gyvybės langelių“ šalininkai norėtų pakartoti į Henriko VI lūpas įdėtus Šekspyro žodžius „pirmiausia nužudykime visus teisininkus“ („The first thing we do, let's kill all the lawyers“), priminčiau, kad Konstituciją patvirtino ne teisininkai, o Tauta.