Laikai buvo neramūs, ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius pašaukė prie ginklo Vilniuje dislokuotą Geležinio Vilko brigadą. Kariai apsupo oro uostą. Visi su nerimu laukė, kas bus.
Nusileidus lėktuvui, padavė trapą. Durų kiaurymėje pasirodė lieknas vyriškis ir šypsodamasis guviai nulipo žemyn. Taip į Lietuvą su vizitu atvyko Ičkerijos respublikos prezidentas Džocharas Dudajevas.
Tai buvo ne pirmas užsienio vizitas Lietuvoje, ir jaunos mūsų tarnybos jau turėjo supratimą, kaip tai vyksta, tačiau šįkart visi buvo priblokšti netikėtumo. Žaibu organizuota programa, pastumdytos šalies vadovų dienotvarkės, kad rastųsi vietos nenumatytiems susitikimams su čečėnų lyderiu.
Vizitu pasinaudojo ATAS (Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos Skyriaus) vadovas Artūras Skučas. ATAS jau buvo įsigijęs trumpų automatinių Izraelio gamybos ginklų Uzi, bet stokojo kalašnikovų. A. Skučas pakalbėjo su Dž. Dudajevo apsauga ir sutarė, kad jie išmainys vieną Uzi į du kalašnikovus. Ilgai netrukus po vizito taip ir padarė.
Lietuvai planuotas gruziniškas chaosas
Tada Lietuvai jau buvo labai pasitarnavęs vienas čečėnas, vardu Sergejus Madalovas. Mat 1991 m. Maskva staiga pareiškė, kad po 1,5 mėn. nuims TSRS vidaus kariuomenės apsaugą iš įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Norite būti nepriklausomi – tai žinokitės. O Lietuvoje dar stovėjo netoli 100 000 dydžio okupacinė kariuomenė. Jei į laisvę ištrūktų 13 000 kriminalinių nusikaltėlių, šalyje padėtis destabilizuotųsi, ir vieninteliu gelbėtoju pasirodytų sovietų daliniai. Iškilo grėsmė mūsų jaunai Nepriklausomybei.
Neturėdamas pakankamai materialinių išteklių, naujo pulko vadas S. Madalovas skatino savo karius visokiais būdais. Pavyzdžiui: paleido šauktinius savaitgaliui namo su pažadu grįžti iki sekmadienio vidurnakčio. Išgirdęs apie tai, vidaus reikalų ministras pašiurpo.
Bet visi šauktiniai grįžo ir pirmadienio rytą Kauno sporto halėje davė priesaiką. Per pasitikėjimą atėjo ištikimybė, ir nebuvo taip svarbu, jog kai kurie bokšteliuose stovėjo su drožtais ginklais, nes tikrų trūko, kad avėjo ne kareiviškus batus, o iš namų atsineštus guminius sportbačius.
Pulką S. Madalovas sukūrė pagal savo supratimą, ir jis nė karto nenuvylė valstybės. Tačiau čečėniška vado prigimtis, sumaišyta su sovietinės kariuomenės įpročiais, davė į teisinės europietiškos valstybės rėmus netelpantį darinį.
Priešo svečiai pirtyje
Pats vadas nekart yra pabrėžęs, kad tapo karininku gerbdamas savo senelio valią, kad visada atsiklausdavo savo tėvo svarbaus pasirinkimo kryžkelėse. Ir savo kariams jis buvo toks pat dėmesingas ir griežtas, kaip tikras tėvas.
Čečėnų kultūroje paprotinė teisė yra elgesio normų pagrindas. Net atėjus islamui čečėnai nepriėmė tų šariato normų, kurios prieštaravo jų papročiams.
Kada 1453 m. krito Konstantinopolis, iki tol Bizantijos kultūrinėje įtakoje buvęs Kaukazas atsidūrė vakuume ir jame, panašiai kaip save izoliavusioje Japonijoje, labai išsivystė kario kultūra. Kaukaziečiai vėliau užimdavo aukštus karinius ir politinius postus Osmanų imperijoje.
Čečėniškai įstatymas yra vadinamas teisingumu, ir jis nėra rašytas, bet jam paklūstama. Kraujo keršto nesugebėjo išnaikinti net sovietinės represijos. Iki pat 1973 m. čečėnams nebuvo leidžiama gyventi didesniuose miestuose, o tai padėjo jiems išlaikyti savo autentišką archajiškumą.
Kariams ne vadas, o tėvas
Kada tokios gilios tradicijos žmogus imasi užduoties, jis ją atlieka pagal savo kultūros supratimą. S. Madalovo pavaldiniai išmoko, kad vado žodis šventas ir kad vadas visada jais pasirūpins pagal teisybę – arba nubaus, arba apgins. Ištikimybė šaliai yra antrinė palyginus su ištikimybe vadui. O dėl vado ištikimybės Lietuvai niekam nėra kilę jokių abejonių.
Dėl tokių ypatingų santykių nuotraukos su „Berkuto“ logotipu ar įrašai socialiniuose tinkluose apie „savųjų“ laukimą vertinami kaip vaikiški nuklydimai, už kuriuos baudžiama, bet ne išmetama. Giminių buvimas drauge atrodo ne prasižengimas tarnybinei etikai, o dalinio tvirtybės garantija. Ar daug kas matė lietuvių, kurie anūką nuvarytų tarnauti, kad šis neišvažiuotų iš Tėvynės? S. Madalovas tai padarė.
Šitoje dabar nugriaudėjusioje istorijoje apie Lietuvai savo gyvenimą pašventusį čečėną ir jo sukurtą tarnybą yra labai aiškiai matomas kelias, kurį per 25 metus nuėjo Lietuva. Labai ilgai visiems atsakingiems pareigūnams ir politikams atrodė visai normalu sujungti privatų gyvenimą su tarnyba, kur ūkio reikalai veliasi su statuto reikalavimais, kur nėra ribos tarp asmeniškumo ir darbo. Viskas viename katile, ir niekam nerūpėjo, nes rezultatas tiko: tarnyba buvo laikoma patikima jai skirtoms funkcijoms atlikti, ir nekart tą įrodė.
Mes jau Europoje
Tačiau kada į tarnybą iš vidaus pažvelgė vakarietiško sukirpimo karininkas Ričardas Pocius, jam plaukai pasišiaušė: tokių dalykų NATO niekur nepamatysi. Tai, kas naujam vadui yra vakarietiška tvarka, senajam atrodo bobiškumas.
Čečėniškas dėmuo tik padidina skirtumą tarp mūsų kariuomenės, kuri tapusi visiškai vakarietiško pavyzdžio, ir vidaus reikalų sistemos, kur perėjimas iš milicijos į policiją tik išoriškai buvo greitas, o vidinis turinys iki šiol vis pamažėl transformuojasi.
Audringas pasikeitimas VST vadovybėje rodo, kaip toli mes nuėjome nuo 1991 m. ir kiek daug praeities dar nešamės savyje. Ne viskas joje blogai, tik reikia kruopščiai atsirinkti. Kas tiko tada, nebūtinai dera šiandien.
Tą patį mes patirsime, susidūrę su pabėgėliais, kurie atneš savą pasaulio bei santykių supratimą, ir mus reikės ne tik juos suprasti, bet ir tapti suprantamais jiems. Pavyzdys su VST tėra žiedeliai to, kas mūsų laukia, jei nuo pat pradžių nesirūpinsime, kad atvykėliai neužsidarytų savo kokonuose. Nesusisiekiančiuose induose bręsta skirtingos kultūros, ir kai vieną dieną jos netikėtai susiliečia, galimi sprogimai. Laimei, šitas buvo nedidelis.