Paskui buvo 5 valandos bėglio su „Kalašnikovu“ gaudynių Vilniuje, Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio atsistatydinimo pareiškimas, nerimastingos žinios iš Briuselio ir visi, kieno pavardės buvo minimos Druskininkų skandale, jau galėjo lengviau atsikvėpti. Tereikėjo ištverti tą mėnesį, nepasiduoti pagundai pasielgti kaip dabar jau buvęs Seimo pirmininkės sekretoriato vadovas Žimantas Pacevičius, atsistatydinęs iš pareigų prieš pat skandalo pabaigą, tarsi paskutinės birželio šalnos pakąstas agurko daigas. Laikytis drauge ir nemirksint atkakliai neigti visus įtarimus.
Stebėtina, bet ne politikos senbuviai, o žmonės, atėję į politinio pasitikėjimo pareigas iš teisėtvarkos institucijų – S. Skvernelis ir Ž. Pacevičius – vieninteliai pademonstravo, kuo politinė atsakomybė skiriasi nuo teisinės, ir savo atsistatydinimą, nutikusį dėl visiškai skirtingų ir net nesulyginamų priežasčių, grindė labai panašiais argumentais apie pasitikėjimą.
Pačiame Druskininkų skandalo įkarštyje, kai DELFI paskelbė tyrimą apie skubų Vyriausybės nutarimą, nulėmusį palankų Vijūnėlio dvaro statytojams teismo sprendimą, daug metų Druskininkuose gyvenantis ir puikiai visas to skandalo aplinkybes žinantis pašnekovas man pasakė frazę, kurios negaliu užmiršti iki šiol: „O kas bus, kai visa tai pasibaigs? Mes juk negalėsime lyg niekur nieko gyventi toliau su šitais...“
Ar yra gyvenimas po skandalo, kai jis nesibaigė įtikinamu įtarimų išsklaidymu arba atsakomybę prisiėmusių asmenų pasitraukimu iš postų? Tarsi neišoperuotas vėžys jis naikins mus iš vidaus. Nes kone kiekvienas žmogus, atėjęs tvarkyti net ir pačių paprasčiausių reikalų į savivaldybę, kurioje atsakingas pareigas tebeužima specialiųjų liudytojų statusu apklausti, bet oficialiai dar neapkaltinti ir nuo pareigų nenušalinti arba nenusišalinę vieši asmenys, turėtų jaustis tarsi įžengęs į korupcijos rezervatą.
Vadovas atsakingas už visus savo pavaldinius, net jeigu įstatymai tokios atsakomybės ir nenumato. Ministras pats neatidavė „AK-47“ Igoriui Molotkovui, bet išgirdęs prezidentės vertinimą, prisiėmė atsakomybę už visą jo vadovaujamą Vidaus reikalų sistemą ir du suklydusius pareigūnus. Tuo politinės atsakomybės supratimu jis ir skiriasi nuo Lietuvos socialdemokratų vicepirmininko, Druskininkų mero Ričardo Malinausko, gudriomis akutėmis žvelgiančio į kamerą ir kalbančio, kad nė neketina liautis dalinęs kvietimus nemokamai pasinaudoti valdiško vandens parko paslaugomis, net ir po to, kai šalies vadovė tai viešai pavadino korupcija. O taip pat ir nuo premjero, socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus, bandančio sugalvoti vis naujų pateisinimų savo pavaduotojo partijoje veiksmams, įtikinamų kaip aktoriaus Petro Dimšos pasakojimas apie gudobelių ekstraktą.
Kaip toliau reikės gyventi vienoje šalyje su žmonėmis, kurie, skaitydami ir girdėdami pranešimus apie skandalingą politikų elgesį, jais tebepasitiki? Pasitikėjimas socialdemokratais per mėnesį išaugo nuo 22,9 iki 24,3 procentų. Tas padidėjimas, nors ir išlieka apklausų paklaidos ribose, bet reiškia, kad riebaluotos korupcijos dėmės prabangių kostiumų atlapuose nėra ta priežastis, kuri galėtų rinkėjų meilę paversti pasibjaurėjimu.
Konfliktas tarp kartos, kurios vertybių sistemą suformavo vėlyvasis sovietmetis, kai nesugebantis nieko pavogti iš valstybės inteligentas plačios giminės užstalėje būdavo baksnojamas akiniuota nosimi į mišrainę kaip nevykėlis, ir juos keičiančio europietiškoje nepakantumo korupcijai tradicijoje susiformavusio hipsteriško jaunimo – štai naujoji skirtis, kuri lems artimiausių penkerių ar dešimties metų politines įtampas.